Popiežius Biblinei komisijai: Dievo Žodis turi būti aiškinamas gyvoje Bažnyčios Tradicijoje (+video)

Penktadienį Šventasis Tėvas susitiko su Popiežiškosios biblinės komisijos narius, užbaigiančiais nuo pirmadienio Vatikane vykusią savo kasmetinę plenarinę sesiją, kurios tema šiemet buvo: „Įkvėpimas ir tiesa Šventajame Rašte“. Šia tema savo trumpame pasisakyme kalbėjo ir popiežius Pranciškus.

Kaip žinoma, - sakė Popiežius, - Šventasis Raštas - tai užrašytas Dievo žodžio liudijimas, kanoninis memorialas, patvirtinantis Apreiškimo faktą. Dievo Žodis yra pirmiau Biblijos ir jis yra daugiau negu Biblija. Dėl to mūsų tikėjimo centre yra ne tik knyga, bet visa išganymo istorija ir ypač Asmuo, Jėzus Kristus, kūnu tapęs Dievo Žodis. O kadangi Dievo Žodžio akiratis siekia plačiau už Šventąjį Raštą, norint jį suprasti reikalinga Šventosios Dvasios pagalba, Dvasios, kuri veda į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16,13). Reikia eiti su didžiosios Tradicijos srove, kuri padedant Šventajai Dvasiai ir vadovaujantis Magisteriumu, pripažįsta kanonines knygas kaip Žodį, kuriuo Dievas kreipiasi į savo tautą, nepaliaudama jas medituoja ir atranda jose neišsemiamus turtus. Tai labai aiškiai skelbia Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija Dei Verbum: „Dėl Šventojo Rašto aiškinimo visa galutinai sprendžia Bažnyčia, dievišku paskyrimu einanti Dievo žodžio saugotojos ir aiškintojos pareigas“ (12).

Minėtoji konstitucija pabrėžia, kad Šventąjį Raštą ir Tradiciją jungia neišardomas ryšys, nes jų abiejų šaltinis yra tas pats. „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas yra glaudžiai tarp savęs susiję ir bendrauja. Juk abu jie plaukia iš to paties šaltinio ir tam tikru būdu suteka į viena bei siekia to paties tikslo. Mat Šventasis Raštas yra Dievo kalba ta prasme, kad parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu, o šventoji Tradicija Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams Dievo žodį nepažeistą perduoda jų įpėdiniams, idant šie, tiesos Dvasios nušviesti, ištikimai jį saugotų, aiškintų ir skleistų. Todėl Bažnyčia ne vien iš Šventojo Rašto semiasi tikrumo apie visa, kas apreikšta. Todėl ir vieną, ir kitą reikia priimti ir jiems nusilenkti lygiai dievobaimingai ir pagarbiai“ (9).

Tai reikalauja, - sakė popiežius Pranciškus, - kad egzegetas Biblijoje esantį Dievo Žodį suvoktų kaip priklausantį Bažnyčios tikėjimui. Šventojo Rašto aiškinimas negali būti suprantamas tik kaip individualus mokslinis darbas, bet jis visuomet turi būti palyginamas ir patikrinamas gyvoje Bažnyčios Tradicijoje. Tai esmė sąlyga, siekiant nustatyti tikrą egzegezės ir Bažnyčios mokymo santykį. Dievo įkvėpti tekstai yra skirti tikinčiųjų bendruomenei, Kristaus Bažnyčiai, kad jie gaivintų tikėjimą ir skatintų artimo meilės darbams. Nuo pagarbos šiai giliajai Šventojo Rašto esmei priklauso biblinės hermeneutikos patikimumas ir veiksmingumas. O tai reiškia, kad nepakankamos yra visos subjektyvios interpretacijos, nesugebančios užčiuopti globalios prasmės, per amžius priklausančios visos Dievo tautos Tradicijai, kuri „in credendo falli nequit” - „tikėdama negali klysti“ (Lumen gentium 12).

Baigdamas kalbą, popiežius Pranciškus dar kartą padėkojo Biblinės komisijos nariams už labai svarbų ir reikalingą darbą, kurio vertingumą ypatingai išryškina dabartiniai Tikėjimo metai. (Vatikano radijas)