Prieš 50 metų paskelbta Jono XXIII enciklika "Pacem in terris"

Šį ketvirtadienį, balandžio 11 d., sukako 50 metų nuo paskutinės ir turbūt pačios svarbiausios, didžiausio atgarsio susilaukusio palaimintojo popiežiaus Jono XXIII enciklikos “Pacem in terris” paskelbimo.

Prieš penkis dešimtmečius paskelbta popiežiaus Jono XXIII enciklika prasideda žodžiais: “Taika žemėje, visų laikų žmonių didžiausias troškimas, gali būti sukurta ir įtvirtinta tik visiškai gerbiant Dievo nustatytą tvarką”. O pačioje enciklikos pabaigoje, reziumuodamas visą jos turinį, palaimintasis popiežius Jonas XXIII rašė: “Būdamas vikaras to, kuris pranašiškai vadinamas Taikos Kunigaikščiu, jaučiu pareigą skirti visas savo jėgas šios didžiosios vertybės gynimui. Tačiau taika liks tik skambiu žodžiu, jei nesirems tvarka, pastatyta ant tiesos pamato, sukurta pagal teisingumą, gaivinama meilės ir vykdoma laisvėje”.

“Pacem in terris” tai labai platus dokumentas, kurio negalima įsprausti vien tik į tą istorinę situaciją, kurioje jis buvo paskelbtas. Paprastai kalbant apie šią encikliką, visi tuoj pat primena Kubos krize, kai Sovietų Sąjunga norėjo Amerikos pašonėje įkurti savo branduolinių raketų bazes ir kai dėl to buvo kilęs rimtas dviejų blokų konfrontacijos, gal net atominio karo pavojus. Šis istorinis kontekstas yra be abejo svarbus, tačiau enciklika siekia toliau ir plačiau. Enciklika kalba apie pačius svarbiausius taikos pamatus, apie vertybes, be kurių tikroji taika neįmanoma – apie laisvę, tiesą, meilę ir teisingumą. Šios vertybės implikuoja taip pat kitas specifines vertybes – žmogaus teisių gerbimą, tarptautinį teisingumą, tautų santykius, socialinių klasių santykius. Jonas XXIII savo enciklikoje kalbėjo ir apie asmeninę kiekvieno žmogaus atsakomybę už taiką, apie meilės, teisingumo, tiesos ir laisvės vertybes žmonių santykiuose, kurios gali reikšti daugiau ir būti veiksmingesnės negu didžiosios tarptautinės struktūros ir tarptautiniai susitarimai, kurių be minėtų vertybių paprasčiausiai nesilaikoma. O savo ruožtu nuosmukis ir krizės ateina ne tik dėlto, kad vadovaujamasi blogomis struktūromis, o pirmiausia dėl to, kad atsakingieji už tų struktūrų veikimą neturi tvirtos moralinės ir antropologinės formacijos. (Vatikano radijas)