Kardinolas Turkson. Pirmiau yra asmens, o ne tautos teisės

Trečiadienį, balandžio 10 dieną, iš Ganos kilęs kardinolas Peter Turkson, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, Katalikiškame Amerikos universitete, Vašingtone, dalyvavo konferencijoje apie popiežiaus Jono XXIII encikliką „Pacem in terris“, kuriai sukanka 50 metų.

Ši enciklika buvo parašyta 1963 metais. Katalikiškas pasaulis tai mena kaip Vatikano II Susirinkimo metus, tuo tarpu istorikai kalba apie Šaltojo Karo kulminaciją ir Kubos krizę, kada iškilo branduolinio karo pavojus.

Šventasis Sostas, priminė kardinolas Turkson, jau dešimtmečiais aktyviai veikia branduolinio nusiginklavimo diplomatijoje. Taip pat yra pabrėžęs, kad moraliai yra nepakankama atsisakyti ar naikinti pasenusius branduolinius ginklus, tuo pat metu modernizuojant kitus ar investuojant didžiulius išteklius, kad būtų galima pasigaminti naujų. Žmonijai reikia tikro nusiginklavimo.

Šaltasis karas gimė iš dviejų ideologijų priešpriešos. 1961 metais buvo padalintas Berlynas. Pasak rytinio bloko, kad apsaugotų nuo fašistų, nors iš tiesų norėdamas užkirsti kelią kenčiančių žmonių emigracijai. Kubos krizės metu, Sovietų Sąjungai ketinant įrengti branduolinių raketų bazę Kuboje, o JAV paskelbus vandens ir oro blokadą, pasaulis arčiausiai buvo priartėjęs prie naujo, tarptautinio ir branduolinio karo slenksčio.

Tuo metu Jonas XXIII, sužinojęs, kad jo pasisakymas būtų vertingas, kreipėsi į visas vyriausybes nelikti kurtiems žmonijos verksmui dėl taikos. Šis, per Vatikano Radiją paskelbtas pareiškimas, pasiekė visą pasaulį, buvo pacituotas ir oficialiame Sovietų Sąjungos komunistų partijos dienraštyje „Pravda“. Galiausiai abi pusės atsitraukė: sovietai atsisakė savo planų dėl Kubos, o JAV sumažino branduolinių galvučių skaičių Turkijoje.

Jam pačiam, priminė kardinolas Turkson, būnant Ganoje, ne kartą teko imtis taikintojo ir tarpininko vaidmens. Sudėtingiausias ir įtempčiausas atvejis buvo 2008 metų nacionaliniai rinkimai. Nestojant vienon kurion pusėn, Bažnyčiai teko nuolatos palaikyti komunikaciją tarp susipriešinusių pusių ir sudaryti sąlygas dialogui. Vėliau buvo pasakyta, kad Bažnyčia labiausiai nusipelnė dėl socialinės taikos išsaugojimo tuo metu. Tačiau kita misija, 2011 metų Dramblio Kaulo Kranto respublikos krizė, nebuvo sėkminga. Kardinolas priminė, kad jis, atvykęs su popiežiaus misija, ilgai laukė prie šalies sienos, tačiau nebuvo įleistas. Vis dėlto už tarpininkavimo krizės metu vaidmenį Bažnyčiai yra būdingesnis kalbėjimas ir priminimas pasauliui apie giliausias tiesas. Kaip antai tuo atveju, kai jam teko energingai paprieštarauti, sakė kardinolas Turkson, toms strategijoms prieš skurdą, kurios vietoj to, kad eliminuotų vargingas sąlygas, siūlė eliminuoti pačius vargšus.

„Pacem in terris“ analizuoja taiką ir susieja ją su išsivystymu ir su žmogaus teisėmis, remiantis tiek Senuoju, tiek Naujuoju Testamentais. Enciklikoje pabrėžta, kad taika gali būti pasiekta gerbiant dievišką tvarką. Ar tai reiškia, kad žmonės patys negali įgyvendinti taikos? Čia, pasak kardinolo Turkson, reikia atsiminti kontekstą: popiežius Jonas XXIII pirmiausia kreipėsi į žmones, o tik paskui į tautas. Nes kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau tautos ir valstybės yra pačių žmonių kūrinys. Ir žinome, kad paskira valstybė savo piliečių nacionaliniam gėriui teikia daugiau svorio už visų bendrąjį gėrį. Tautos ir valstybės varžosi ir kovoja dėl savo nacionalinių interesų, trokšta paimti tai, ką turi kitas. Tai gimdo konfliktus. Todėl, kalbant apie taiką, dėmesio centre turi būti asmuo, jo teisės ir pareigos, kurios yra visuotinės bet kuriose aplinkybėse. (Vatikano radijas)