Popiežiaus Pranciškaus bendroji audiencija. Ką mums reiškia Kristaus prisikėlimas?
(+video)
Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos metu popiežius
Pranciškus tęsė prieš savaitę pradėtą katechezę apie Kristaus prisikėlimą. Praeitą
kartą buvo kalbama apie patį prisikėlimo įvykį, apie prisikėlimo žinią,
kurią skelbiant ypatingas vaidmuo buvo skirtas moterims, Jėzaus mokinėms.
Šį kartą popiežius Pranciškus kalbėjo apie prisikėlimo svarbą žmogaus likimui.
Ką
Prisikėlimas reiškia mūsų gyvenime? Kodėl be jo būtų tuščias mūsų tikėjimas? Mūsų
tikėjimas remiasi Kristaus Mirtimi ir Prisikėlimu taip kaip namai stovi ant savo pamatų:
jei pamatai netvirti, griūna visas pastatas. Ant kryžiaus Jėzus paaukojo save prisiimdamas
visas mūsų nuodėmes, nužengdamas į mirties bedugnę, o prisikėlimu jas nugalėjo, panaikino,
atvėrė kelią į prisikėlimą naujam gyvenimui. Šv. Petras tai labai glaustai išreiškia
savo Pirmojo laiško pradžioje: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,
kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs
mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas
jums danguje“ (1,3-4).
Apaštalas mums sako, kad Jėzaus prisikėlimu įvyksta
kažkas visiškai nauja: mes esame išvaduojami iš vergavimo nuodėmei ir tampame Dievo
vaikais, esame pagimdomi naujam gyvenimui. Kada tai įvyksta? Krikšto akimirką. Praeityje
krikštas būdavo suteikimas panardinimu vandeny. Krikštijamasis, nusivilkęs drabužius,
įžengdavo į krikštyklos baseiną; vyskupas arba kunigas tris kartus užpildamas vandens
jam ant galvos krikštydavo vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Pakrikštytasis
iškopdavo laukan ir apsivilkdavo nauju baltu rūbu. Pasinardinimu Kristaus Mirtyje
ir Prisikėlime jis gimė naujam gyvenimui, tapo Dievo vaiku. Šv. Paulius Laiške romiečiams
rašo: „Jūs gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (8,15). Toji Dvasia,
kuri mums buvo duota krikšto metu, mus skatina kreiptis į Dievą: „Tėve“ ar tiksliau
sakant „Aba“ („Tėti“). Dievas mums yra tėtis. Šventosios Dvasios dėka mes tampame
Dievo vaikais. Ir tai yra pati didžiausia dovana, kurią mums duoda Jėzaus velykinis
slėpinys. Dievas su mumis elgiasi kaip su vaikais, mus supranta, mums atleidžia, mus
apkabina, myli net ir tuomet kaip mes suklystame. Jau Senajame Testamente pranašas
Izaijas tvirtino, kad net jei motina užmirštų savo vaiką, Dievas mūsų niekada neužmirš
(plg. 49,15). Tai iš tiesų labai gražu.
Vis dėto, šitoks sūniškas santykis
su Dievu, negali būti tik tarsi koks lobis, kurį saugome paslėptą savo gyvenimo kamputyje,
bet jis turi būti brandinamas, turi būti kasdieną maitinamas Dievo Žodžio klausymu,
malda, sakramentais, ypač Atgailą ir Eucharistija, taip pat meilės darbais. Mes turi
gyventi kaip Dievo vaikai! Mes galime gyventi kaip vaikai! Čia ir glūdi mūsų orumas,
kilnumas. Mes turime elgtis kaip tikri sūnūs ir dukros. O tai reiškia, jog turime
leisti, kad Kristus mus perkeistų, padarytų panašius į save; turime stengtis gyventi
kaip krikščionys, stengti jį sekti, net jei ir matome savo ribotumą bei silpnumą.
Mūsų visada tyko pagunda nustumti Dievą į šalį ir patiems atsistoti centre; mūsų tyko
nuodėmė, kuri žeidžia mūsų krikščionišką gyvenimą, mūsų buvimą Dievo vaikais. Dėl
to mūsų tikėjimas turi būti drąsus, turime atsispirti tai mąstysenai, kuri sako: „Dievo
nereikia: jis tau nesvarbus“. Kaip tik priešingai: tik gyvendami kaip Dievo vaikai,
kad ir suklupdami ir nusidėdami, bet neprarasdami drąsos, jausdami, kad jis mus myli,
gyvensime naują gyvenimą, ramų ir kupiną džiaugsmo. Dievas yra mūsų jėga! Dievas yra
mūsų viltis!
Brangieji broliai ir seserys, mes patys turime gyventi šia viltimi
ir turime ją liudyti kitiems, būti regimas ir šviesus jos ženklas. Prisikėlęs Viešpats
yra viltis, kuri neapgauna (plg. Roma 5,5). Viešpaties viltis nenuvilia. Kiek kartų
savo gyvenime nusivylėme, kiek kartų neišsipildė lūkesčiai, kuriuos turėjome širdyje!
Tačiau mūsų krikščioniška viltis yra stipri, patikima, tvirta šioje žemėje, kurioje
Viešpats pašaukė mus gyventi, ji atvira ir amžinybei, kurią mums žada visada ištikimas
Dievas. Neužmirškime: Dievas visada yra mums ištikimas. Būdami per Krikštą prikelti
su Kristumi, gavę tikėjimo dovaną, nenykstantį palikimą, dar labiau siekime Dievo,
daugiau apie jį galvokime, daugiau melskimės. Būti krikščionimis – tai ne tik vykdyti
įsakymus, bet sekti Kristų, mąstyti kaip jis, elgtis kaip jis, leisti, kad jis pasisavintų
mūsų gyvenimą ir jį perkeistų, išvaduotų iš blogio ir nuodėmės sutemų.
Brangieji
broliai ir seserys, tiems, kas klausia apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3,15),
parodykime Kristų. Parodykime jį skelbdami jo Žodį, bet visų pirma savo gyvenimu,
tokiu, koks dera prikeltiems iš numirusių. Liudykime buvimo Dievo vaikais džiaugsmą,
gyvenimo su Kristumi laisvę, kuri yra tikra laisvė, vaduojanti iš blogio, nuodėmės
ir mirties. Keldami akis į dangiškąją Tėvynę, gausime šviesos ir jėgų taip pat ir
kasdieniams rūpesčiams. Tai labai vertingas patarnavimas, kuriuo galime padėti šiam
mūsų pasauliui, taip dažnai nesugebančiam pažvelgti aukštyn, pakelti akių į Dievą.