Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę
mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus,
atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs,
jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė:
„Ramybė jums!Kaip mane siuntė Tėvas,taip ir aš jus siunčiu“.Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:„Imkite
Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos,
o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu,
– nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme
Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu
piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo,
durims esant u˛rakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“
Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas.
Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas
suuko: „Mano Viepats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako:„Tu
įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“Savo
mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje.
O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami
turėtumėte gyvenimą per jo vardą.(Jn 20, 19–31)
ABEJONĖ IR TIKĖJIMAS
Kiekvienas
savo širdyje galime surasti daugybę abejonių ir netikrumo…
Tikėjimas visada
sukeldavo sunkumų. Negalime pasigirti, kad mums yra svetimos abejonės, ar kad mūsų
tikėjimas tvirtas, kaip uola. Veikiausiai būtų atvirkščiai.
Atrodytų, kaip
galima tikėti prisikėlimu mus supančiame pasaulyje, ištroškusiame valdžios ir pinigų?
Kaip įmanoma tikėti, kad gyvenimas nugali mirtį, kasdien matant ir girdint, kaip milijonai
žmonių miršta, pralaimėję savo gyvenimo kovą, išsekę iš bado ar sutrinti karo mašinos
prievartos? Ar tikrai įmanoma tikėti prisikėlusiojo Viešpaties ramybe, jei niekaip
neįstengiame ramybės rasti savyje, kasdien susidurdami su savo pačių ribotumu ir artimo
daromomis blogybėmis? Kaip tikėti Kristumi, gyvenančiu Bažnyčioje, kai joje pastebime
valdišką veidą, siekiantį galios ir kuo mažiausiai panašų į Jėzaus Veidą?
Kaip
tik todėl šį sekmadienį turime dar kartą padėkoti apaštalui Tomui už jo išsakytas
abejones.
Turime būti dėkingi ir kitiems apaštalams, kurie, atpasakodami Jėzaus
prisikėlimą, nebijojo kalbėti ir apie juos apėmusį netikrumą, patvirtinti, kad ir
jiems buvo sunku tuo įtikėti. Šio amžiaus žmonėms, besiskundžiantiems tikėjimo sunkumais,
tikra paguoda yra žinoti, jog lygiai taip pat tada jautėsi ir apaštalai, patys artimiausi
Jėzaus mokiniai. Jiems nebuvo lengva patikėti Viešpaties prisikėlimu, nežiūrint, kad
jie ne vieną kartą buvo susitikę su Prisikėlusiuoju. Kai moterys pasakė mačiusios
prisikėlusį Jėzų, mokiniai nepatikėjo jų žodžiais ir, netgi Viešpačiui pasirodžius,
manė regį dvasią. Laikydamasis tokio pat nuoseklumo, apaštalas Tomas išreiškė savo
pageidavimą paliesti Jėzaus žaizdas. Jis taip pat nepatikėjo savo draugų karštais
tvirtinimais: „Mes matėme Viešpatį!“…
Gal ir todėl Kristaus prisikėlimas, nežiūrint
visų tų, kurie šį įvykį švenčia, kaip esminę ir pagrindinę šventę, nemažai daliai
žmonių yra nesuprantamas, atmestinas, nes nesutelpa į jų eilinę mažą žemišką patirtį,
o nebūna blogiau, kai viską pradedame matuoti savo mažumu. Tada svarbiausi dalykai
atrodo tie, kurie nepraauga mūsų menkystės, o tai, kas iš tikrųjų svarbu, taip ir
lieka nepasiekiama ir tolima…
Viešpats Jėzus, tačiau buvo gailestingas savo
mokiniams. Nors ir pažinodamas savo apaštalų nerangų tikėjimą, Jis neatitraukė savo
laiminančios rankos ir pakvietė juos būti savo prisikėlimo liudytojais. Galime būti
tikri, kad lygiai taip pat Jis žino mūsų tikėjimo abejones ir puikiausiai supranta
visus klausimus, į kuriuos iš karto nerandame atsakymo.
Vienas dalykas, tačiau,
yra visiškai aiškus…
Tikinčiam žmogui gali kilti teorinių abejonių: netgi pačiu
Dievu, Kristaus prisikėlimu ir Jo buvimu pasaulyje… tačiau niekuomet negalime turėti
abejonių, kad tai, kas jau yra mūsų gyvenime, yra paties Dievo mums duota malonė ir
dovana. Netenka abejoti, kad aplink mus yra daugybė meilės vertų žmonių ir mes tikrai
sugebame juos mylėti. Skirtingai, nei Tomas, negalime matyti Jėzaus žaizdų ir paliesti
jų, tačiau mums leidžiama paliesti žaizdas tų, kurie kenčia, ir kaip tik tokias žaizdas
privalome gydyti. Savo konkrečiomis meilės pastangomis mes patys tampame gyvu įrodymu,
kad stengiamės suprasti Viešpaties prisikėlimą ir įtikėti, jog gyvenimas visuomet
nugali mirtį. (Mons Adolfas Grušas)