Katalikų Bažnyčios katekizmas (23). Gimtoji nuodėmė

Po pasakojimo apie sukūrimą su vis kartojamais žodžiais „Dievas matė, kad tai gera“, Pradžios knyga kalba apie pirmųjų tėvų nuopuolį - apie gimtąją nuodėmę. Šiame pasakojime matome kiekvieno gundymo ir kiekvienos nuodėmės esmę.

Dievas duoda žmogui visus rojaus vaisius, išskyrus vieną: draudžiama skinti ir valgyti vaisius nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. „Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte” (Pr 3,3). Šis medis – skaitome Katekizme – „simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti“ (396). Žmogus gundomas pažadu, kad jis pats bus kaip Dievas, kad jo nevaržys jokie apribojimai. „Jūs tikrai nemirsite! – sako Šėtonas - Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3,4-5).

Katekizmas moko, kad Adomas ir Ieva savo širdyje numarino pasitikėjimą Dievu Kūrėju ir panoro patys užimti jo vietą. Žmogus ėmė piktnaudžiauti laisve, kuria Dievas jį apdovanojo (plg. 397). Visos genocidu nusikaltusios ideologijos – nacizmas, marksizmas leninizmas, maoizmas – išaugo iš tos pačios šaknies, iš žmogaus pretenzijos būti kaip Dievas ir pačiam spręsti kas gera ir kas bloga. Taip pat ir kai kurios šiuolaikinės mintijimo srovės, pvz. tos, kurios nori performuluoti šeimos prigimtį, yra to paties velniško gundymo rezultatas.

Dievas nemeluoja. Nuodėmė tikrai veda į mirtį. Sugundytieji vyras ir moteris išsigąsta Dievo ir ima kaltinti vienas kitą. Adomas ir Ieva netampa dievais, bet priešingai – jie suvokia savo nuogumą. Ir mes šią nuodėmės tikrovę jaučiame savo gyvenime. Tačiau Dievas nepalieka mūsų vienų. Sukūrimo ir išganymo istorija tęsiasi.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas