Brangūs broliai ir seserys, Švęsdami Kristaus prisikėlimą išgyvename esminį mūsų tikėjimo
slėpinį. Tai mūsų tikėjimo ir šių Tikėjimo metų širdis. Jėzus Kristus, įsikūnijęs
Dievas, už mus kentėjo, mirė ir prisikėlė, taip išlaisvindamas mus naujam tikėjimo
gyvenimui ir suteikdamas amžinojo gyvenimo viltį.
Tikėjimo metais minint 50
metų nuo II Vatikano susirinkimo, verta prisiminti jo mokymą apie šį slėpinį:
„Už
mus visus nusidėjėlius, iškentęs mirtį, savo pavyzdžiu Kristus moko, jog kiekvienas
mūsų turi nešti kryžių, kurį kūnas ir pasaulis uždeda ant pečių einantiems taikos
ir teisingumo keliu.
Savo prisikėlimu tapęs Viešpačiu Kristus, kuriam duota
visa valdžia danguje ir žemėje, jau dabar veikia žmonių širdyse savo Dvasios galybe.
Jis ne tik žadina juose ateisiančiojo amžiaus ilgesį, bet kartu įkvėpęs, grynina ir
stiprina tuos kilnius troškimus, kurių apimta žmonių šeima stengiasi padaryti savo
pačios gyvenimą žmoniškesnį ir tam tikslui pajungti visą žemę.“ (GS, 38)
Šios
Gavėnios metu mes matėme Dievo Dvasios galybės veikimo vaisių, naująjį – viltį įkvepiantį
ir savo pavyzdžiu skatinantį visą Bažnyčią eiti atsinaujinimo keliu – popiežių.
Jo
pasirinktas vardas Pranciškus įkvėpė ne vieną Šv. Petro aikštėje inauguracinių šv.
Mišių metu iškeltuose plakatuose užrašyti Viešpaties Šv. Pranciškui Asyžiečiui skirtus
žodžius: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano bažnyčią“. Prisimindami šv. Pranciškaus
sekėjų įvykdytą atsinaujinimą ir to pasekmę – didžiąją evangelizaciją, jaučiamas Šv.
Dvasios vedimas galingos Naujosios evangelizacijos link. Esame raginami atstatyti
tą Bažnyčią, kuri pastatyta iš gyvųjų akmenų – mūsų visų ir daugelio kitų, kurie dar
negyvena Kristaus prisikėlimo gyvenimo.
Gyventi prisikėlimo gyvenimą – tai
gyventi tikėjimo santykyje su Jėzumi Kristumi „žiūrint į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“
(Žyd 12,2). Kai žiūrime į Jėzų, visas mūsų gyvenimas yra Jo žinioje – Jis mūsų Viešpats,
Jis mūsų Valdovas. Neapsiribojame atiduoti duoklę didžiųjų švenčių dienomis, bet visa
širdimi atsiduodame Jo tarnystėje. Jis perkeičia mus ir per mus – pasaulį.
Kariuomenėje
geriau įvertiname pavaldumo ir visiško atsidavimo vadui svarbą. Mūšio sėkmės bei bendražygių
gyvybės dažnai priklauso nuo sugebėjimo besąlygiškai vykdyti vado komandas. Tuo labiau,
kai ne tik mūšis ar karas, bet visas mūsų gyvenimas ir amžinybė, priklauso nuo teisingo
santykio su Viešpačiu.
Mano gyvenimo Viešpačiui priklauso mano šeimos gyvenimas
ir visi jo sprendimai. Mano gyvenimo Viešpačiui priklauso mano darbas ir tarnystė
Tėvynei; sveikata ir ligos, sėkmės ir nesėkmės. Taip tikroji Bažnyčia atstatoma šeimose,
parapijose, Tėvynėje ir visame pasaulyje. Naujasis kardinolų pašauktas popiežius primena,
kad Viešpačiui priklauso visas pasaulis, ir skatina mus neužsidaryti savyje, atsinaujinti
ir atnaujinti.
Žiūrėdami į tikėjimo vadovą, gyvename prisikėlimo gyvenimą –
tai paskatina ne tik maldos, bet ir bendrystės bei artimo meilės darbų troškimą. Mūsų
tikėjimas atsiskleidžia išoriniais ženklais.
Šių Šv. Velykų malonė teatnaujina
kiekvieno iš mūsų tikėjimą, kad visi gyventume Prisikėlimo gyvenimą ir trykštume Prisikėlusio
Kristaus džiaugsmu!
Linksmų Šv. Velykų!
Vyskupas Gintaras Grušas Lietuvos
kariuomenės Ordinaras