Mielieji broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Štai ir vėl
nušvito džiugus Prisikėlimo rytas, sukvietęs mus švęsti Kristaus Prisikėlimo iškilmės.
Kristaus Prisikėlimas – tai pats nuostabiausias įvykis pasaulyje, visiems labai aiškiai
sakantis, kad ir mes kiekvienas prisikelsime ir amžinai gyvensime su Dievu meilės
ir tiesos karalystėje. Ypač gyvai tai paliečia mus šiais Tikėjimo metais, nes tik
tikėjimas ir pasitikėjimas Prisikėlusiu Kristumi mums užtikrina jau čia, žemėje, tikrąjį
prisikėlimą iš klaidų ir nuodėmių. Kas gyvena mirtinojoje nuodėmėje, tam mirtis turi
parengusi nuodingą geluonį. Prisikėlęs Kristus išrauna mirties geluonį, kad mes galėtume
gyventi visavertį ir džiugų gyvenimą. Nuodėmė tūno kiekviename iš mūsų (plg. Jn 8,
7). Privalome esmingai išoperuoti nuodėmę. Turime galutinai atmesti nuodėmę, sunaikinti
jos kūną ir daugiau jai nebevergauti (plg. Rom 6, 6).
Matome šių dienų žmones,
kurie, apakinti pasaulio vilionių, nemato Prisikėlimo ryto šviesos ir, apkurtinti
pasaulio triukšmo, nebegirdi Prisikėlusiojo džiugių ir viltingų žodžių: „Ramybė jums“
(plg. Lk 24, 36). Jėzaus prisikėlimas – galutinė ir neatšaukiama pergalė prieš mirtį.
Apaštalas Petras sako: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“
(Apd 4, 20). Kristaus prisikėlimas toks svarbus, kad be jo mūsų tikėjimas, pasak apaštalo
Pauliaus, būtų „tuščias“. Šv. Augustinas sako: „Krikščionių tikėjimas yra Kristaus
prisikėlimas.“ Kas netiki Kristaus prisikėlimu, tas ne krikščionis.
Brangieji!
Dievas nori, kad žmonės būtų laimingi, todėl ir kalba mums apie tikrąją kiekvieno
žmogaus atgailą ir apsivalymą. Nuoširdus gailestis visada mus veda į tikrąjį prisikėlimo
džiaugsmą. Kaip būtų gera, jei tai suprastų mūsų brangiosios Tėvynės žmonės ir visa
Tauta prisikeltų naujam tiesos ir meilės gyvenimui! Juk tai vienintelis kelias, kuriuo
eidami sugebėsime gerbti kiekvieną žmogų, branginti gyvybę nuo prasidėjimo momento
iki natūralios mirties, saugoti šeimos ištikimybę ir sutvirtinti jos pamatus Prisikėlusio
Kristaus šviesoje. Prisikėlęs Kristus mus kviečia sugrįžti į savo namus. Jis trokšta
su mumis susitikti ir apsigyventi mūsų širdyje. Šv. Augustinas ragina: „Neišeik į
išorę, sugrįžk į save patį: vidiniame žmoguje apsigyvena tiesa.“ Palaimintoji Švč.
Trejybės Elzbieta rašė: „Žemėje atradau rojų, nes rojus yra Dievas, jis yra mano širdyje.“
Šv.
Augustinas prisimena: „Tu buvai manyje, o aš stovėjau lauke ir ten tavęs ieškojau,
ir lyg pamišęs nėriau į tavo kūrinių grožį. Tu buvai su manimi, bet aš su tavimi nebuvau.
Mane nuo tavęs atitolino kūriniai, kurie tikrai neegzistuotų, jeigu tu nebūtum dėl
savęs jų sukūręs.“ Daugelis turėtume vis kartoti ir kartoti šį kartų prisipažinimą:
„Tu buvai manyje, o aš tavęs ieškojau išorėje.“
Brangūs broliai ir seserys!
Prašykime dangiškosios Motinos Marijos, kad šios Velykos paskatintų mus pereiti iš
išorės į vidų, iš triukšmo į tylą, iš išsiblaškymo į susikaupimą, iš nusiminimo į
prisikėlimo viltį, iš abejonių į tvirtą tikėjimą, iš pasaulio į Dievą.
Sveikinu
visus ir drauge su jumis dalinuosi Velykų džiaugsmu. Prasmingo, kupino vilties ir
meilės gyvenimo su prisikėlusiu Kristumi nuoširdžiai linki ir jus visus laimina