Mieli Broliai Seserys Kristuje, Žemaičių Žemės krikščionys! „Mes jums skelbiame Gerą
Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas
Jėzų“ (Apd 13, 32-33). Jėzaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimą vainikuojanti tiesa;
ši tiesa, pirmosios krikščionių bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip svarbiausia
tiesa, Tradicijos perduota kaip pagrindinė, drauge su kryžiumi skelbiama kaip esminė
Velykų slėpinio dalis: Kristus prisikėlė iš numirusių, Savo mirtimi mirtį nugalėjo,
Mirusiems gyvybę dovanojo- gieda mūsų broliai stačiatikiai.
Dievas, mūsų Gelbėtojas,
savo išganymo užmoju norėjo pakelti žmogų iš jo nuopuolių ir sugrąžinti į dievišką
artumą bei panaikinti atsiskyrimą, kilusį dėl neklusnumo. Kristaus atėjimas kūnu,
evangelinio gyvenimo pavyzdys, kančia, mirtis ant kryžiaus, palaidojimas ir prisikėlimas
– visa tai tam, kad žmogus būtų išganytas ir sekdamas Kristų susigrąžintų pirmykštę
Dievo mylimo vaiko garbę.
Todėl gyvenime būtina tobulai sekti Kristų, iš Jo
pavyzdžio mokantis ne tik švelnumo, nuolankumo ir kantrybės, kurių kupinas jo gyvenimas,
bet pasimokant ir iš jo mirties, kaip sakė Kristaus sekėjas Paulius: „Noriu panašiai
kaip Jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“. Tad kaip mes tampame
panašūs į Jo mirtį? Esame palaidoti su juo per krikštą. O kaip esame palaidojami arba
kokia mums nauda iš tokio sekimo Kristumi? Pirmiausia privalu pakeisti savo ankstesnįjį
gyvenimą. To niekas negali padaryti, jeigu, kaip sakė Viešpats, iš naujo negimsta,
o tas atgimimas, kurį ir reiškia anas žodis, yra kitokio gyvenimo pradžia. Todėl prieš
pradedant naują gyvenimą dera atsisakyti senojo gyvenimo būdo. Lygiai kaip lenktynininkai,
pasiekę vieną lenktynių aikštės galą, prieš apsisukdami ir grįždami atgal turi stabtelti
ir atsikvėpti, taip ir gyvenimui keičiantis tarp praeito ir būsimo gyvenimo, atrodo,
būtinai turi įsiterpti mirtis. Mirtis nuodėmei atsisakant senojo nekrikščioniško gyvenimo
būdo, tai kas buvo, ir duoti pradžią tai kas bus – t.y. gyvenimui su Kristumi čia
ir amžinybėje.
Švęsdami Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, turime savęs klausti
ir po to niekad neužmiršti, ką reiškia Velyknaktyje atnaujinti krikšto pažadus ir
ką apskritai reiškia krikštas tikinčiojo gyvenime? Kodėl reikia šito sakramento? Pirmą
atsakymą mums pateikia jau patys žodžiai, kuriuos Jėzus nurodė kaip krikšto formulę:
„Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Krikštas mus panardina Trejybinime
Dieve– Dievo vardas tampa mūsų vardu, o mes tampame Jo liudytojais. Būti pakrikštytam,
reiškia – būti suvienytam su Dievu. Nuo pat krikšto akimirkos Dievas yra su mumis;
Jis jau nebe tolimas; Jis yra čia pat ir į Jo buvimą turime nuolatos atsižvelgti;
tai Jo dėka mes esame krikščionys. Be to, krikštu būdami suvienyti su Dievu, mes tuo
pačiu esame suvienyti ir su kitais žmonėmis, mūsų broliais. Krikštas nesuteikiamas
atskirai nuo bendruomenės, Jis nėra skirtas tik „man vienam“, bet krikštu žmogus suvienijamas
su kitais žmonėmis, krikštas susieja bendrystės ir solidarumo saitais su visu Kristaus
Kūnu.
Žodžiai krikšto apeigose – atsižadėjimai, pažadai, invokacijos byloja,
kaip krikštas turi pakeisti mūsų gyvenimo kryptį. Ypatingai svarbūs krikšto apeigose
tariami atsižadėjimo žodžiai. Atsižadėjimas piktosios dvasios vilionių reiškia tam
tikro gyvenimo- nuodėmingo gyvenimo būdo atsižadėjimą, tokio gyvenimo būdo, kuriame
svarbu ne tiesa, bet išorinis įvaizdis, efektas, įspūdis, kuris laikomas tiesa, bet
iš tikrųjų tuo žudome žmogų savyje.
Atsižadėti nuodėmės, kad galėtume gyventi
Dievo vaikų laisvėje, kartu reiškia, kad nuodėmė yra rimtas dalykas, o ne koks nors
senamadiškas juokingas žodis. Nuodėmė – tai neteisingai suvokiama laisvė, tai laisvė
gyventi be Dievo. O juk visokios gyvybės Kūrėjas ir šaltinis yra tik Dievas. Nuo Dievo
nusigręžę einame mirties keliu.
Atsižadėdami Piktosios Dvasios, mes tariame
„taip“ Dievui ir „ne“ nuodėmei, kuri norėtų, kad mes patys būtume šio pasaulio dievai.
Krikšto apeigų metu išpažįstame tikėjimą. Tai ne tiek įprasta vien mūsų lūpomis kartojama
formulė, bet dialogas, Dievo įsiterpimas į mūsų gyvenimą. Jei sutinkame, kad Kristus
būtų mūsų gyvenimo kelias, jei ryžtamės eiti Jo keliu, mes tuo pačiu sutinkame, kad
Jis būtų mūsų tiesa ir gyvenimas.
Krikštas yra Dievo gerumo apraiška ir tikro
gyvenimo pradžia, kuris yra dovana ir malonė. Esame dėkingi Dievui už šią malonę ir
prašome, kad Jis mums padėtų gyvenime atsižadėti piktojo vilionių ir visuomet sakyti
„taip“ Dievui. Tai naujo gyvenimo esmė.
Dievas veikia tyliai, pamažu didžiojoje
žmonijos istorijoje statydina savo istoriją. Dievas tampa žmogumi ir tyliai veikia
savo tikinčiuosius, o jie tyliai keičia pasaulį. Dievas- Kristus ir šiandien kenčia,
miršta ir prisikėlęs ateina pas mus per savųjų ištikimųjų tikėjimą. Dievas per juos
t.y. per tikinčiųjų bendruomenę be paliovos tyliai beldžiasi į mūsų širdžių duris
ir, kai Jam jas atveriame, padaro mus reginčius.
Tai ką ne visi mato – ar tai
kaip tik nėra dieviška? Dievas nenori mus priblokšti išorine galia, bet duoda laisvę,
dovanoja meilę ir ja beldžiasi į mūsų širdis, mus žadina iš dvasios miego. Ir argi
ne tariamai tokia mažybė yra tikroji dieviška didybė? Iš Jėzaus sklinda per šimtmečius
dieviška šviesa, ji kyla ne vien iš žmogaus, bet iš Jo, Dievo- tapusio žmogumi šviesa.
Argi apaštalų, paprastų kaimo žvejų būtų galėjusi kilti pasaulinė krikščionių bendruomenė-
Bažnyčia, jei juose nebūtų veikusi paslaptinga dieviškos tiesos jėga?
Jei tokio
visų laikų apaštalų liudijimo klausomės širdimi ir jį priimame, tada mes pajuntame,
kad Jėzus yra ne tik praeityje prisikėlęs, bet ir nuolat prisikelia, nugali mirtį.
Jis gyvas. Jam save patikime ir žinome, kad esame teisingame kelyje. Kartu su apaštalu
Tomu įdėkime ne tik ranką, bet ir savo širdį į atvertą Jėzaus mylinčios širdies žaizdą
ir kartokime šio apaštalo žodžius: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Kartokime
kasdien, nuolatos ir niūrus mūsų šiandieninis gyvenimas prisipildys dieviškos šviesos
ir džiaugsmo. Kuo daugiau bus tokių Kristuje atgimusių žmonių, tuo šviesesnis bus
ir tas pasaulis, kuriame laikinai gyvename, tame tarpe ir mūsų Žemaitija ir Lietuva.
Su Tavim eina tautos gyventi, su Tavim eis gyvent, o ne mirt mūsų tauta...
Su
tokia viltim švęskime šių jubiliejinių metų Velykas, su tokia viltimi švęskime Žemaičių
krikšto 600 metų pradžios jubiliejų!
Telšių vyskupas ordinaras Jonas ir
jo pagalbininkas vyskupas Linas