Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos,
ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė:
„Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo
dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: 'Kam
jį atrišate?', atsakykite: 'Jo reikia Viešpačiui'“.
Pasiųstieji
nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam
atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas
Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė
ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo
džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.
Jie
šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“
Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis
atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“(Lk 19, 28-40)
MIRTI
IŠ MEILĖS, Mons. Adolfas Grušas
Kad tikrai suvoktume Dievą ir pajustume Jo
artumą, mums būtina dvasios dykuma ir gyvenimo prasmės troškimas, nušviečiamas Dievo
Žodžio. Gavėnios pradžioje mes leidomės į šią kelionę, gal širdyje ir manydami, kad
tas kelias bus ilgas ir sekinantis.
Tepraėjo vos kelios savaitės, ir jau galime
matyti dykumos pakraštį, o tolumoje spindi Taboro aukštybės. Prasideda ypatinga, pati
svarbiausia metuose krikščionio gyvenimo savaitė. Ji kupina nuostabos ir kraujo, meilės
ir emocijų: švelnumo, tačiau taip pat ir neapykantos bei priešiškumo. Didžioji
Savaitė…
Jėzaus įžengimas į Jeruzalę prieš kančią tikrai kažkuo buvo panašus
į imperatorių triumfo eisenas. Jį sveikino žmonės, plodami bei mojuodami nuskintomis
palmių ir alyvų šakelėmis. Jie klojo apsiaustus ant kelio, kuriuo turėjo prajoti Mokytojas
iš Nazareto. Maža garbė prieš žlugimą, trapus pripažinimas prieš neapykantos sukeltą
kliedesį… Jėzus žino tai, jaučia visa širdimi ir suvokia, kas turi Jam atsitikti.
Žmonių
sprendimai nepastovūs, pernelyg silpnas jų tikėjimas, labai lengvai įtakojama jų valia,
tačiau, net ir žinodamas visa tai, Jėzus nesuteikė šiems dalykams ypatingos reikmės.
Įžengimo į Jeruzalę metu Nazarietis šypsojosi, klausėsi Jam skiriamų šlovinimo šūksnių,
žinodamas, jog tuo yra pagarbinamas dangaus Tėvas. Išganytojas visuomet buvo ir liko
tuo nusižeminusiu bei silpnu, o drauge energingu ir užjaučiančiu, nuvargusiu ir ryžtingu
Mesiju.
Jėzus nejoja ant balto žirgo, Jo nelydi kareivių garbės sargyba, Jo
nepasitinka nė vienas valdžios atstovas. Viešpats joja ant nedidelio asilo, prisimindamas
mus, sergančius puikybės liga, primindamas, kad galybė lieka tokia tik tada, kai į
ją nežiūrima pernelyg rimtai, o žmogiška garbė yra nenaudinga ir labai trumpa. Osana
Dovydo Sūnui, Osana mūsų nuostabiam Dievui, mūsų galingajam karaliui!
Osana
Tau gieda Tavo vargšai ir nusivylę, sužeisti ir elgetaujantys vaikai. Osana vargšų
karaliui, nupuolusiųjų globėjui, Osana!
Tau, Viešpatie, skirta Bažnyčios, šventos
ir nusidėjusios, garbinimo giesmė, kuria mes pripažįstame, jog Tu esi vienintelė mūsų
gyvenimo priežastis, vienintelis ilgesys, vienintelė geroji Žinia. Todėl mes ir giedame
Osana Tau, mylimasis Mokytojau!
Tačiau tuoj pat po šios šlovinimo giesmės Bažnyčia
pereina prie Viešpaties kančios istorijos. Šiemet klausomės evangelisto Luko aprašymo,
kuriame jis akivaizd˛iai parodo visą iš Kristaus gautąjį gėrį. Jis liudija, kad labai
myli Kristų, myli savo Viešpatį, kurį pažino, klausydamasis apaštalo Pauliaus žodžių.
Jis pasakoja paskutines Jėzaus kovos akimirkas, atskleidžia nepaprastą susidūrimą
tarp atstumto Dievo ir Jį supančių tamsybių, siūlančių Jėzui palikti žmogų vieną jo
paties likimui. Luko aprašyme toji kova, agonija yra sutelkta kruvinoje Jėzaus maldoje
Getsemanės sode.
Toji malda – tai kartu ir žmogiškosios Jėzaus prigimties abejonės.
Ar
žmonės supras Jo auką? Galbūt ir ji praeis nepastebėta ir nenaudingai, taip, kaip
daugybė Jo gerų darbų prieš tai?
Tuo tarpu šiuo atveju tenka kalbėti apie kančią.
Juk vienas dalykas yra sakyti pamokslus ir gydyti, o kitas – mirti nuogam, paniekintam,
prikaltam prie kryžiaus…
Jėzus pasirenka mirtį sąmoningai, dramatiškai ir skausmingai.
Jis eis iki galo, paklusdamas žmonių valiai ir vildamasis, kad jie suvoks Dievo valią.
Nazarietis, Dievo Sūnus sutinka mirti, kad niekas nepasakytų, kad tai, ką Jis skelbė,
buvo tik fantazija ir prasimanymai.
Todėl visa tampa stebuklu.
Tarnui
pagydoma nukirsta ausis, Pilotas ir Erodas tampa draugais, Petras aprauda savo išdavystę,
Jėzų teisiuoju pripažįsta net pagonis romėnų prokuratorius, moterys patiria paguodą
ir suraminimą, šalia ant kryžiaus kankinamas galvažudys susilaukia atleidimo, o minia
nuo kryžiaus papėdės grįžta į namus, būdama sukrėsta visų įvykių ir gailėdamasi už
savo klaidas. Dievo mirtis yra stebuklas, Dievas miršta, kad žmogui parodytų savo
meilę…
Taip mes esame mylimi ir priimami, todėl apmąstydami Jėzaus kančią,
neišvengiamai liekame sukrėsti. Mes regime Dievo mirtį, visišką savęs dovanojimą.
Štai
mūsų Dievas: kabantis ant kryžiaus, miręs iš meilės.
Dievas miršta iš meilės…
Panašiai
ir mes, kuomet patiriame skausmą ir pasitikėdami jį pakeliame, kai, nežiūrint prievartos,
sugebame atleisti ir dovanoti, tampame stebuklu ir dovana kitiems, tada mes tikrai
esame labai arti mūsų Viešpaties. Galbūt mes ir ne visada būname ten, kur giedama
Osana, tačiau esame ten, kur yra meilė…