Verbų sekmadienis

Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: 'Kam jį atrišate?', atsakykite: 'Jo reikia Viešpačiui'“.

Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.

Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 28-40)

MIRTI IŠ MEILĖS, Mons. Adolfas Grušas

Kad tikrai suvoktume Dievą ir pajustume Jo artumą, mums būtina dvasios dykuma ir gyvenimo prasmės troškimas, nušviečiamas Dievo Žodžio. Gavėnios pradžioje mes leidomės į šią kelionę, gal širdyje ir manydami, kad tas kelias bus ilgas ir sekinantis.

Tepraėjo vos kelios savaitės, ir jau galime matyti dykumos pakraštį, o tolumoje spindi Taboro aukštybės. Prasideda ypatinga, pati svarbiausia metuose krikščionio gyvenimo savaitė. Ji kupina nuostabos ir kraujo, meilės ir emocijų: švelnumo, tačiau taip pat ir neapykantos bei priešiškumo.
Didžioji Savaitė…

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę prieš kančią tikrai kažkuo buvo panašus į imperatorių triumfo eisenas. Jį sveikino žmonės, plodami bei mojuodami nuskintomis palmių ir alyvų šakelėmis. Jie klojo apsiaustus ant kelio, kuriuo turėjo prajoti Mokytojas iš Nazareto. Maža garbė prieš žlugimą, trapus pripažinimas prieš neapykantos sukeltą kliedesį… Jėzus žino tai, jaučia visa širdimi ir suvokia, kas turi Jam atsitikti.

Žmonių sprendimai nepastovūs, pernelyg silpnas jų tikėjimas, labai lengvai įtakojama jų valia, tačiau, net ir žinodamas visa tai, Jėzus nesuteikė šiems dalykams ypatingos reikšmės. Įžengimo į Jeruzalę metu Nazarietis šypsojosi, klausėsi Jam skiriamų šlovinimo šūksnių, žinodamas, jog tuo yra pagarbinamas dangaus Tėvas. Išganytojas visuomet buvo ir liko tuo nusižeminusiu bei silpnu, o drauge energingu ir užjaučiančiu, nuvargusiu ir ryžtingu Mesiju.

Jėzus nejoja ant balto žirgo, Jo nelydi kareivių garbės sargyba, Jo nepasitinka nė vienas valdžios atstovas. Viešpats joja ant nedidelio asilo, prisimindamas mus, sergančius puikybės liga, primindamas, kad galybė lieka tokia tik tada, kai į ją nežiūrima pernelyg rimtai, o žmogiška garbė yra nenaudinga ir labai trumpa.
Osana Dovydo Sūnui, Osana mūsų nuostabiam Dievui, mūsų galingajam karaliui!

Osana Tau gieda Tavo vargšai ir nusivylę, sužeisti ir elgetaujantys vaikai. Osana vargšų karaliui, nupuolusiųjų globėjui, Osana!

Tau, Viešpatie, skirta Bažnyčios, šventos ir nusidėjusios, garbinimo giesmė, kuria mes pripažįstame, jog Tu esi vienintelė mūsų gyvenimo priežastis, vienintelis ilgesys, vienintelė geroji Žinia. Todėl mes ir giedame Osana Tau, mylimasis Mokytojau!

Tačiau tuoj pat po šios šlovinimo giesmės Bažnyčia pereina prie Viešpaties kančios istorijos. Šiemet klausomės evangelisto Luko aprašymo, kuriame jis akivaizd˛iai parodo visą iš Kristaus gautąjį gėrį. Jis liudija, kad labai myli Kristų, myli savo Viešpatį, kurį pažino, klausydamasis apaštalo Pauliaus žodžių. Jis pasakoja paskutines Jėzaus kovos akimirkas, atskleidžia nepaprastą susidūrimą tarp atstumto Dievo ir Jį supančių tamsybių, siūlančių Jėzui palikti žmogų vieną jo paties likimui. Luko aprašyme toji kova, agonija yra sutelkta kruvinoje Jėzaus maldoje Getsemanės sode.

Toji malda – tai kartu ir žmogiškosios Jėzaus prigimties abejonės.

Ar žmonės supras Jo auką? Galbūt ir ji praeis nepastebėta ir nenaudingai, taip, kaip daugybė Jo gerų darbų prieš tai?

Tuo tarpu šiuo atveju tenka kalbėti apie kančią. Juk vienas dalykas yra sakyti pamokslus ir gydyti, o kitas – mirti nuogam, paniekintam, prikaltam prie kryžiaus…

Jėzus pasirenka mirtį sąmoningai, dramatiškai ir skausmingai. Jis eis iki galo, paklusdamas žmonių valiai ir vildamasis, kad jie suvoks Dievo valią. Nazarietis, Dievo Sūnus sutinka mirti, kad niekas nepasakytų, kad tai, ką Jis skelbė, buvo tik fantazija ir prasimanymai.

Todėl visa tampa stebuklu.

Tarnui pagydoma nukirsta ausis, Pilotas ir Erodas tampa draugais, Petras aprauda savo išdavystę, Jėzų teisiuoju pripažįsta net pagonis romėnų prokuratorius, moterys patiria paguodą ir suraminimą, šalia ant kryžiaus kankinamas galvažudys susilaukia atleidimo, o minia nuo kryžiaus papėdės grįžta į namus, būdama sukrėsta visų įvykių ir gailėdamasi už savo klaidas.
Dievo mirtis yra stebuklas, Dievas miršta, kad žmogui parodytų savo meilę…

Taip mes esame mylimi ir priimami, todėl apmąstydami Jėzaus kančią, neišvengiamai liekame sukrėsti. Mes regime Dievo mirtį, visišką savęs dovanojimą.

Štai mūsų Dievas: kabantis ant kryžiaus, miręs iš meilės.

Dievas miršta iš meilės…

Panašiai ir mes, kuomet patiriame skausmą ir pasitikėdami jį pakeliame, kai, nežiūrint prievartos, sugebame atleisti ir dovanoti, tampame stebuklu ir dovana kitiems, tada mes tikrai esame labai arti mūsų Viešpaties. Galbūt mes ir ne visada būname ten, kur giedama Osana, tačiau esame ten, kur yra meilė…