Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio
keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę
iki galo.
Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus
Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs
į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla
nuo stalo, nusivelka viršutinius drabu˛ius ir persijuosia rankšluosčiu.
Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti
jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.
Taip jis prieina prie Simono
Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man
kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“.
Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu,
neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie,
ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs,
tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus.
Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo
išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.
Numazgojęs
mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate,
ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes
aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas
– numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš
jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. (Jn 13,
1–15)
ATIDUOTAS, KAD GYVENTUME
„Tegu šis mėnuo jums pradeda mėnesių
eilę… šią dieną privalote kas metai minėti… ją švęskite amžiais“.
Šie žodžiai,
girdimi Didžiojo Ketvirtadienio vakaro Mišių pirmajame skaitinyje, pasakoja apie žydų
Velykų šventimą, tačiau tokia iškilminga ištarmė labai tinka ir mums, pradedantiems
Didįjį Tridienį. Liturginiu požiūriu tai pati svarbiausia krikščionių šventė. Ją
švęsdami prisimename, kas esame, mums sudaroma galimybė pažvelgti į savo sielos gelmes,
atrasti savo vietą pasaulyje, atkurti vienybę su dangaus Tėvu ir užmegzti tikrą bendrystės
ryšį su broliais.
Tačiau drauge reiktų paklausti: kiek žmonių taip suvokia
ir išgyvena Velykų lobį? Ar daug yra tų, kurie ateina atsigaivinti prie šio amžinai
trykštančio šaltinio? Tenka tuo suabejoti, nes mūsų karta vietoje gyvojo Prisikėlimo
ir gyvenimo Dvasioje vandens renkasi dirbtinius gėrimus, pasaldintus dirbtiniais saldikliais,
kurie brangiai kainuoja ir nemalšina troškulio…
Ko gero, ir anais laikais buvo
ne kitaip, nes Jėzaus apsisprendimas pačiam būti savo pasekėjų maistu liudija, jog
visi iki tol egzistavę ritualai nedavė reikiamos šviesos ir širdies ramybės, „Tai
yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“,- sako mokiniams
Išganytojas. Paprastu duonos laužymo veiksmu Viešpats į mokinių rankas atiduoda save,
žydų Velykos, mininčios kažkada įvykusį išlaisvinimą iš Egipto, tampa nuolat vykstančiu
išvadavimu iš nuodėmės ir mirties. Atiduodamas mums savo kūną ir kraują Jėzus galutinai
priešpastato save mumyse esančioms tamsos jėgoms ir nuodėmei.
Tai pergalė prieš
mumyse esantį pavydą ir godumą. Mes esame pavydūs, nes įsikibę laikomės to, kas priklauso
mums, ir čia tenka kalbėti ne vien apie daiktus, bet taip pat ir apie mūsų jausmus,
mūsų gyvenimą į kurį, mūsų nuomone, niekas negali kištis. Esame godūs, nes gyvename,
reikalaudami sensacijų, emocijų, kompensacijų, norime, kad kiti mums tarnautų. Kaip
tik todėl Jėzus ir prabyla mokiniams apie visiškai kitokį gyvenimo stilių, kuris neneigia
nei mūsų troškimų, nei poreikių. Jis sako „už jus“, o tai reiškia, kad mūsų poreikiai
gali būti ir bus patenkinti, tačiau tik tada, kai turi ryšį su paties Jėzaus auka.
Apie
tai kalba Evangelijos žodžiai. Tiesa, čia pasakojama ne apie Švenčiausiojo Sakramento
įsiteigimą, bet apie tą jaudinančią akimirką, kai Jėzus nuplovė savo mokiniams kojas.
Iš tiesų kalbama apie du veiksmus, turinčius tą pačią prasmę, tą pačią simbolinę reikšmę.
Duonos laužymas ir kojų plovimas parodo, į ką turi būti kreipiamas mūsų gyvenimas.
Didysis Ketvirtadienis nėra utopija, bet jau vieną kartą atlikti konkretūs veiksmai,
kurie nuolat privalo būti kartojami žmonijos istorijoje.
Deja, kaip tik čia
ir tenka dar kartą galynėtis su savo nuodėme. Tą dieną net ir mokiniai nesuvokė, ką
jiems buvo padaręs ir atidavęs Jėzus. Žinoma, netenka kalbėti apie vyriausiuosius
kunigus ir minią, kurie, prislėgti savo klaidų naštos atėjo į Didįjį Penktadienį,
atmestos dovanos ir dar kartą paliudyto gailestingumo dieną… (Mons. Adolfas Grušas)