Nuo kovo 19 dienos Romoje ir Italijoje platinama pirmoji knyga apie popiežių Pranciškų,
atsiliepianti į žmonių troškimą pažinti šį, iš Argentinos atvykusį visuotinės Bažnyčios
ganytoją. Nedidelę knygelę, 64 puslapių, išleistą vienos katalikiškos leidyklos, parengė
italų žurnalistas Gianni Valente. Jo parašas, iš vienos pusės, yra vertinamas kaip
solidžių interviu garantas italų katalikiškoje spaudoje. Antra vertus, nuo senų laikų
tarp jo ir popiežiaus Pranciškaus, tuomet dar kardinolo, užsimezgė nuoširdi pažintis.
Dėl šių priežasčių knyga „Pranciškus, Popiežius iš pasaulio pakraščio. Asmuo, idėjos,
stilius“ gali tapti įdomiu įvadu.
Nuo pirmųjų Pranciškaus žodžių ir veiksmų
daugelis, kaip patys liudijo, pajuto didelį jo nuolankumą, paprastumą, gerumą. Tačiau
ganytojo pareiga kartais reikalauja būti griežtu ir tiesiu, kaip liudija 2002 metu
interviu, kuriame Gianni Valente kalbina Buenos Aires arkivyskupą Jorge Mario Bergoglio,
šiandien popiežių Pranciškų. Šis interviu įtrauktas į knygą.
Pokalbis sukosi
aplink 2001 metų Argentinos ekonominę krizę, praktiškai valstybės bankrotą. Ekonomika
smuko labai žemai, šalyje kilo masiniai protestai, kurie dažnai pasibaigdavo aklu
turto niokojimu ir kruvinais susirėmimais su policija.
2001 metų lapkričio
17 dienos (Argentinos) vyskupų konferencija laiške Dievo tautai aprašė šios negirdėtos
krizės aspektus: tautos pinigų iššvaistymas, ekstremalus liberalizmas per rinkos tironiją,
mokesčių vengimas, nepagarba įstatymams, darbo prasmės praradimas. Trumpai tariant,
visuotine tapusi korupcija, kuri minuoja tautos santarvę, - aštriai tuosyk komentavo
kardinolas Bergoglio.
Pasak jo, prieš tai du dešimtmečius vyravo tikras ekonominis-finansinis
terorizmas, kurio pasekmes lengva apčiuopti: padaugėjo turčių, padaugėjo vargšų, drastiškai
sumažėjo vidurinioji klasė, nekalbant apie tokias problemas, kaip švietimo sistemos
nelaimė. Šiuo metu Buenos Airėse ir aplink yra apie du milijonus jaunuolių, kurie
nei mokosi, nei dirba. Priešais barbarišką būdą, kuriuo Argentinoje įvyko globalizacija,
Bažnyčia šioje šalyje vadovavosi magisteriumu. Mūsų atskaitos taškai yra aiškiai išvardinti
Jono Pauliaus II apaštaliniame paraginime „Bažnyčia Amerikoje“.
Žurnalistui
Gianni Valente priminus Pijaus XI encikliką „Quadragesimo anno“, parašytą po 1929
metų krizės ir ten minimą „tarptautinį pinigo imperializmą“, spekuliatyvios ekonomikos
modelį, kuris per akimirką nuskurdina milijonus šeimų, Buenos Aires arkivyskupas pritarė,
kad tokia formuluotė neprarado aktualumo.
Anot jo, jos šaknys yra biblinės.
Kai Mozė lipo į kalną gauti Dievo įsakymus, tauta nusidėjo stabmeldyste pasigamindama
aukso veršį. Ir dabartiniame imperializme pinigas demonstruoja stabmeldystės veidą.
O ten, kur stabmeldystė, ištrinamas Dievas ir žmogaus orumas. Spekuliatyviai ekonomikai
nebereikia ir darbo, ji nežino ką su juo daryti. Ji seka pinigo stabu, kuris pats
save gamina. Dėlto neturime skrupulo paversti milijonus darbininkų bedarbiais.
Ir
neatrodo, kad tarptautinė bendruomenė ir tarptautinės finansinės institucijos Argentinos
krizėje savo apmąstymų centre turėtų žmogaus asmenį, nepaisant gražių žodžių. „Vyriausybėms
duoda griežtus nurodymus, visada kalba apie etiką, apie skaidrumą, tačiau man atrodo
kaip moralistai be gerumo“, - sakė Buenos Aires arkivyskupas.
Bažnyčios tradicija,
dar kartą priminė jis, vargšo priespaudą ir algos nesumokėjimą darbininkui pripažįsta
nuodėmėmis, kurios šaukiasi keršto Dievo akivaizdoje. Šios tradicinės formuluotės
labai aktualios argentinos episkopato mokyme. Visi pavargo nuo sistemų, kurios „gamina“
vargšus, vėliau turimus išlaikyti Bažnyčios. Vargšus pasiekia apie 40 procentų jiems
skirtos valstybinės paramos, kiti išsibarsto pakelyje. Yra korupcija. Bažnyčia jau
atidarė kapiliarinį valgyklų tinklą parapijose vaikams ir vis didesniam gatvėje gyvenančių
žmonių skaičiui.
Tačiau reikia vėl iš naujo pabrėžti politikos, nors ir diskredituotos
politikų, svarbą, nes, kaip sakė Paulius VI, politika gali būti viena iš aukščiausių
meilės formų, - 2002 metais pažymėjo Buenos Aires arkivyskupas, šiandien popiežius
Pranciškus. (Vatikano radijas)