Popiežiaus Pranciškaus Verbų sekmadienio homilija: Krikščionis niekada negali būti liūdnas (+video)

Popiežius Pranciškus pradėjo pirmąją savo pontifikato Didžiąją savaitę. Sekmadienio rytą Šv. Petro aikštėje jis palaimino verbas, vadovavo procesijai ir aukojo Mišias.

Šv. Tėvo homilijos vertimas:

Jėzus įžengia į Jeruzalę. Jį lydi džiūgaujanti mokinių minia, drabužiai klojami prieš jį ant kelio, kalbama apie jo padarytus stebuklus, girdimas šlovinimas: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ (Lk 19,38).

Minia, šventė, šlovinimas, laiminimas, taikos linkėjimai: visi alsuoja džiaugsmu. Jėzus sužadino daugybę vilčių nuolankių, paprastų, vargstančių, užmirštų žmonių širdyse, tų žmonių, kurie pasaulio akyse nieko nereiškia. Jis sugebėjo suprasti žmogaus skurdą, parodė jam Dievo gailestingumą, pasilenkė prie jo gydyti kūno ir sielos. Toks yra Jėzus! Tokia širdimi jis žvelgia į mus visus, į mūsų negalavimus, į mūsų nuodėmes. Didelė Jėzaus meilė! Jis įžengia į Jeruzalę su tokia meile žvelgdamas į mus visus. Tai graži scena: kupina šviesos, Jėzaus meilės šviesos, jo širdies, šventiško džiaugsmo.

Mišių pradžioje ir mes mojavome palmių ir alyvų šakomis, giedojome: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu“. Ir mes priėmė Jėzų, džiaugėmės, kad galime su juo eiti, kad jis mums artimas, kad jis yra mumyse ir su mumis kaip draugas, brolis, taip pat kaip karalius, kaip žiburys, šviečiantis mūsų gyvenime. Jėzus yra Dievas, bet jis nusižemino ir keliauja su mumis. Jis mūsų draugas, mūsų brolis. Jis nušviečia mums kelią. Šitaip šiandien mes jį priimame. Ir tai yra pirmasis žodis, kurį šiandien noriu pasakyti: džiaugsmas! Niekada nebūkite liūdini žmonės! Krikščionis niekada negali būti liūdnas! Nepasiduokite nusivylimui! Mes džiaugiamės ne dėl to, kad turime daug materialinių gėrybių, bet dėl to, kad sutikome Asmenį – Jėzų, kad žinome, jog su juo niekada nebūsime vieniši, kad jis bus su mumis sunkiais momentais, taip pat ir tuomet kai gyvenimo kelyje susiduriame su problemomis ir kliūtimis, kurios atrodo neįveikiamos. Tokių momentų labai daug! Tokiomis akimirkomis ateina priešas, ateina velnias su angelo kauke, ir nori mus įtikinti savo žodžiu. Neklausykite jo! Sekite Jėzų! Mes sekame Jėzų, einame paskui jį. Mes žinome, kad jis mus lydi, kad jis mus paima ant savo pečių. Toks yra mūsų džiaugsmas; tokia yra viltis, kurią turime skelbti dabartiniam pasauliui. Neleiskite, kad iš jūsų pavogtų džiaugsmą. Neleiskite, kad atimtų viltį. Tą viltį, kurią duoda Jėzus.

Antras dalykas: kodėl Jėzus įžengia į Jeruzalę, ar kitaip: kaip Jėzus įžengia į Jeruzalę? Minia šaukia, kad jis karalius. Jėzus nesipriešina, nebando nutildyti minios. Koks jis karalius? Pažiūrėkime į jį: joja ant asilaičio, neturi savo dvariškių, kurie jį lydėtų, neturi galią simbolizuojančios kariuomenės. Taip pat ir jį priimantieji yra paprasti, suvargę žmonės, kurie sugeba Jėzuje įžvelgti kai ką daugiau; jie tikėjimu supranta, kad jis yra Išganytojas. Įžengdamas į Šventąjį miestą Jėzus nesitiki tokio priėmimo, koks skiriamas žemės karaliams, tiems, kas turi galią ir valdo; jis įžengia tam, kad būtų nuplaktas, kad būtų įžeidžiamas ir užgauliojamas, kaip pranašavo Izaijas Pirmajame skaitinyje (plg. Iz 50,6), Jis žino, kad bus vainikuotas erškėčių vainiku, kad davę jam į rankas lazdą ir apvilkę purpuriniu apsiaustu tyčiosis iš jo karalystės. Jis įžengia į Jeruzalę tam, kad koptų į Kalvarijos kalną nešinas kryžiumi. Štai antrasis žodis: Kryžius! Jėzus įžengia į Jeruzalę mirti ant kryžiaus. Toks yra karališkumas kokio nori Dievas. Jo karališkasis sostas yra kryžius! Atsimenu ką Benediktas XVI sakė kardinolams: „Jūs esate nukryžiuoto Karaliaus kunigaikščiai“. Toks yra Jėzaus sostas. Jėzus užsikrauna sau ant pečių visą blogį, purvą, pasaulio nuodėmę, taip pat ir mūsų nuodėmę, mūsų visų, ir ją nuplauna savo krauju, Dievo gailestingumu ir meile. Pasižvalgykime aplinkui: kaip labai blogis sužeidęs žmoniją! Karai, smurtas, ekonominiai konfliktai, nuo kurių nukenčia silpniausieji, pinigų troškimas. Pinigus juk teks palikti, visą laiką negalėsi jų su savimi turėti. Mano močiutė mums vaikams sakydavo, kad įkapės neturi kišenių. Meilė pinigams ir valdžiai, korupcija, nesantaika, nusikaltimai prieš gyvybę ir kūriniją! Taip pat ir mūsų asmeninės nuodėmės: meilės ir pagarbos stoka Dievui, artimui ir visai kūrinijai. Nukryžiuotas Jėzus jaučia visą slegiantį blogį ir Dievo meilės jėga jį nugali, nugali jį savo prisikėlimu. Tai gėris, kurį Jėzus nuo kryžiaus mums dovanoja. Kas su meile apsikabina Kristaus kryžių, tas ne liūdi, bet džiaugiasi, džiaugiasi išgelbėjimu, džiaugiasi, kad ir jis pats gali truputį prisidėti prie to, ką Jėzus nuveikė savo mirties dieną.

Šiandien šioje aikštėje daug jaunimo: jau 28 metai kai Verbų Sekmadienis yra ir Jaunimo diena! Štai ir trečiasis žodis: jaunimas! Brangus jaunime, mačiau jus einančius procesijoje ir mintyse dabar matau jus džiaugsmingai lydinčius Jėzų, mojuojančius alyvų šakelėmis, matau kaip šaukiate jo vardą ir džiaugiatės, kad esate su juo. Jūs esate labai svarbūs tikėjimo šventės dalyviai! Jūs mums skelbiate džiaugsmą ir sakote, kad reikia tikėti jauna širdimi, visada, reikia būti jaunos širdies net ir turint septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų. Su Kristumi širdis niekada nesensta! Mes visi, o ypač jūs, žinome, kad mes sekame nepaprastą karalių: tai karalius, kuris myli iki pat kryžiaus aukos, jis mus moko tarnauti ir mylėti. Ir jūs nesigėdykite kryžiaus! Apkabinkite jį, nes supratote, kad tik savęs aukojime glūdi tikrasis džiaugsmas ir kad Dievas meile nugalėjo blogį. Jūs lydite kryžių piligrimystėje pasaulio keliais, atsiliepdami į Jėzaus raginimą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visas tautas“ (plg. Mt 28,19). Tai šiemetinės jaunimo dienos tema. Neškite kryžių visiems ir sakykite, kad prikaltas prie kryžiaus Jėzus sugriovė priešiškumo sieną, skiriančią žmones ir tautas, atnešė susitaikinimą ir taiką. Brangūs bičiuliai, ir aš leidžiuosi į kelionę su jumis, sekdamas palaimintojo Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI pėdomis. Jau priartėjo būsimas šios didžiosios Kristaus Kryžiaus piligrimystės etapas. Su džiaugsmu žvelgiu į liepos mėnesį, į Rio de Žaneiro. Pasimatysime tame didžiajame Brazilijos mieste! Gerai pasiruoškite, ypač dvasiškai, savo bendruomenėse, kad tas susitikimas būtų tikėjimo ženklas visam pasauliui. Jaunimas turi sakyti pasauliui: gera sekti Jėzų, Jėzaus žinia yra gera. Gera išeiti iš savęs, iš pasaulio ir iš mūsų gyvenimo periferijos ir skelbti Jėzų. Trys žodžiai: džiaugsmas, kryžius, jaunimas.

Prašykime Mergelės Marijos užtarimo. Ji mus moko džiugtis susitikimu su Kristumi, meilės, su kuria turime stovėti prie kryžiaus, jaunos širdies entuziazmo, su kuriuo turime sekti Kristų per šią Didžiojoje Savaitę ir per visą gyvenimą. Amen.

(Vatikano radijas)