Žiedas yra vienas iš simbolių, kuriuos gauna kiekvienas vyskupas. Popiežius gauna
Žvejo žiedą. Tačiau kokia yra jų reikšmė, jų praktinis ir simbolinis panaudojimas?
Ar tai tik papuošalas?
Žiedo naudojimas yra dokumentuotas nuo seniausių laikų,
taip pat ir Biblijoje. Pavyzdžiui, Pradžios knygoje pasakojama, kad patriarcho Jokūbo
sūnus Judas paliko Tamarai savo „antspaudo žiedą“, kaip užstatą ir garantą, kad ištesės
savo žodį. Kitame epizode Faraonas, padarydamas Juozapą krašto valdytoju, davė jam
nuo savo paties piršto numautą antspaudo žiedą. Taigi, čia matome, jog žiedas simbolizuoja
tam tikrą autoritetą, žydams ir kitoms tautoms, ir gali būti naudojamas kaip antspaudas,
patvirtinantis, kad čia tikrai tas žmogus. Dėl panašių motyvų žiedą naudojo ir pirmųjų
amžių krikščionys, įspausdami į juos krikščioniškus simbolius: Jėzaus Kristaus inicialus,
taiką simbolizuojantį balandį, Atpirkėjo šviesą išreiškiančią žvaigždę.
Pradedant
nuo IV amžiaus, ankstyvaisiais viduramžiais, pasibaigus Bažnyčios persekiojimams ir
susidarius palankioms sąlygoms vystytis stabilioms tradicijoms, žiedas pradėjo išreikšti
dvasinį ir institucinį statusą – tai vyskupas, abatas arba abatė, kardinolas ar klebonas.
Atrasime nemažai praktinių nurodymų, kam, kada ir kokius žiedus galima naudoti. Tačiau
žiedui buvo teikiamos ir mistinės reikšmės. Vyskupų atveju jis simbolizuoja dvasinę
santuoką su Bažnyčia, ar Bažnyčios su Dievu. Popiežius Grigalius Didysis VI amžiaus
pabaigoje aiškiai nurodė, kad naujiems vyskupams turi būti įteikiama vyskupo lazda
ir žiedas. Panašių liudijimų netrūksta ir iš vėlesnių amžių.
Žiedo apvalumas
žymi amžinąjį gyvenimą. Kai kurie simboliai buvo siejami su metalu ar akmenimis, iš
kurių buvo pagamintas žiedas. Pavyzdžiui, XII amžiaus pabaigoje popiežius Inocentas
III Anglijos karaliui Ričardui Liūtaširdžiui dovanojo keturis žiedus, laiške paaiškindamas,
kad smaragdo žalumas simbolizuoja tai, kuo turime tikėti; safyro mėlynumas tai, kuo
turime viltis; granato raudonumas tai, ką turime mylėti. Topazas simbolizuoja dorybingumą,
kuriuo turime spindėti.
Popiežiui Pranciškui antradienio ryte, pontifikato
pradžios Mišiose, buvo įteiktas Žvejo žiedas. Tai vienas iš išskirtinių popiežiškųjų
simbolių. Kaip nesunku nuvokti, jis užsimena apie apaštalą Petrą, kuris buvo žvejas
tol, kol Viešpats jo nepakvietė būti žmonių žveju ir Bažnyčios atrama. Apaštalo Petro
įpėdiniai yra kviečiami tokiai pačiai misijai. Ant Žvejo žiedo figūruoja apaštalas
Petras, neretai vaizduojamas žvejojantis tinklais iš valties.
Nors žinoma,
kad, pavyzdžiui, 257 metais popiežiumi išrinktas Steponas naudojo antspaudinį žiedą
su kryžiumi ir savo vardu, specialaus ir tik popiežiui skirto Žvejo žiedo nešiojimas
ir naudojimas nėra tokia sena tradicija. Nors tokie žiedai galėjo būti pradėti naudoti
anksčiau, ji patikimiau dokumentuota nuo XIII amžiaus. Atrodo, kad pirmiausia jie
buvo naudoti kaip asmeninio susirašinėjimo antspaudai. Nuo XV amžiaus antros pusės
Žvejo žiedo naudojimas peržengia privataus naudojimo ribas, juo pradedami ženklinti
oficialūs popiežiaus potvarkiai, bulės, korespondencija su Europos monarchais. Taip
pat nuo tada, po popiežiaus mirties, jo Žvejo žiedas buvo perskeliamas ar kitu būdu
padaromas nebenaudotinu. Taip pasielgta ir su Benedikto XVI žiedu – jam paskelbus
apie atsistatydinimą, jo žiedas buvo perbrėžtas.
Popiežius Pranciškus pasirinko
žymaus, jau mirusio italų skulptoriaus Enrico Manfrini sumanytą Žvejo žiedą, skirtą
Vatikano II Susirinkimą užbaigusiam popiežiui Pauliui VI. Tačiau šis žiedas Pauliaus
VI laikais nebuvo išlietas. Jo vaškinį modelį išsaugojo asmeninis Pauliaus VI sekretorius
mons. Pasquale Macchi, vėliau perdavęs jį savo kitam bendradarbiui, monsinjorui Malnati,
kuris užsakė žiedą išlieti iš paauksuoto sidabro. Monsinjoras Malnati žiedą atidavė
kardinolui Re, o šis jį perdavė popiežiaus ceremonijų meistrui Marini, parodžiusiam
dirbinį, vaizduojantį apaštalą Petrą, popiežiui Pranciškui, kuris jį pasirinko. (Vatikano
radijas)