Arkivyskupas Mamberti. Tikėjimas ir diplomatija nenuneigia vienas kito
Kovo 6 dieną Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius Dominique Mamberti
apsilankė Milane surengtoje konferencijoje apie „Tikėjimą ir diplomatiją: Šventojo
Sosto tarptautinius santykius dabartinėje eroje“.
Tik iš pirmo žvilgsnio, pasak
arkivyskupo Mamberti, tikėjimo ir diplomatijos tema gali pasirodyti esanti sunkiai
išsprendžiama antinomija: tikėjimas remiasi Apreiškimu ir jo pagrįstomis universaliomis
ir galutinėmis tiesomis. Tuo tarpu diplomatija yra tarpininkavimo menas, kuriame,
rodos, tiesa gali įgyti tik protingo kompromiso tarp šalių formą.
Tačiau jei
tikėjimą suvoksime, kaip stimulą žmogui niekada nesustoti ir vis labiau atverti savo
protą ir žinias, tada suprasime, kad tikėjimas nesiekia uždaryti žmogaus minties dogmatinėse
schemose, priešingai, labiau išskleisti žmogaus protą, atsiverti kitam. Šia prasme
tikėjimas ir diplomatija nepaneigia vienas kito, nes abu kalba apie atsivėrimo galimybę.
Kita vertus, mazgas tarp tikėjimo ir diplomatijos nėra tik teorinis. Bažnyčia
turi misiją skelbti visame pasaulyje. Tad tapo būtina, kad Bažnyčia užmegztų santykius
su valdovais, seniau, šiandien su civiliniais autoritetais. Šiuo metu diplomatiniai
santykiai palaikomi su 180 valstybių, neskaičiuojant Maltos Ordino, Europos Sąjungos,
tarptautinių organizacijų ir mažesnio diplomatinio statuso apaštalinių delegacijų.
Bet reikia pabrėžti, kad tai nepanaikina skirtumo tarp laikinos ir dvasinės dimensijos.
Bažnyčios kompetencija pirmiausia yra pastarojoje. Ji neturi kištis tiesiogiai į politiką,
tačiau turi pareigą apšviesti sąžines.
Diplomatinis Šventojo Sosto veikimas
turi senas tradicijas, jis aktyvus ir šiandien – pakanka prisiminti darbą taikos ir
sutaikymo srityje. Tačiau, kad Šventojo Sosto diplomatija galėtų tai daryti, pirmiausia
reikia, kad Bažnyčia turėtų bendrą laisvę skelbti savo tikėjimą ir doktriną. Todėl
vienas iš Šventojo Sosto diplomatijos uždavinių yra Bažnyčios laisvės gynimas. Vatikano
II Susirinkimas šį principą išplėtojo iki asmens religinės laisvės gynimo: ne tik
konfesiniu pagrindu, bet visuotiniu, remiantis prigimtinės teisės nuostatomis.
Šventojo
Sosto diplomatijos vadovas išryškino kelias gaires, principus, viena vertus, abstrakčius,
kita vertus, lemiančius labai konkrečius dalykus, žmonių ir ištisų visuomenių gyvenimą.
Šiais principais vadovaujamasi Vatikano diplomatijoje. Tai religijos laisvės ir sąžinės
gynimas, pagarba žmogaus gyvybei ir šeimai, tėvų teisė ugdyti vaikus, galiausiai karitatyvinė
veikla. Akivaizdu, kad santykiai, kuriuos Šventasis Sostas palaiko su kitomis valstybėmis
skiriasi nuo tų, kuriuos palaiko „valstybės-tautos“. Šventasis Sostas nėra ekonominė
ar karinė galia, tačiau moralinis balsas, paliečiantis visą žmogaus asmens sudėtingumą.
(Vatikano radijas)