Irako Chaldėjų patriarcho homilija intronizacijos proga. „Bažnyčia turi atsinaujinti“

Kovo 6 dieną Irake, Bagdado šv. Juozapo katedroje buvo intronizuotas chaldėjų apeigų katalikų patriarchas Louis Raphael I Sako, kuriam teks sunkus uždavinys vadovauti didžiausiai Irako krikščionių bendruomenei tuo metu, kai dar gausu kruvinų pokario konvulsijų.

Savo homilijoje patriarchas sakė, kad „aš, Louis, brolis kentėjimuose, karalystėje ir Jėzaus laukime (...) grįžau į Bagdadą kaip patriarchas, kaip tėvas, kaip tas, kuris atveria savo širdį ir protą visiems, sekdamas šūkį, kuris aprašo mano kelią: „autentiškumas, vienybė ir atsinaujinimas“. Pasaulis aplink mus pasikeitė, tad ir mes turime keistis: Bažnyčia turi atsinaujinti, nes atsinaujinimas yra būtinas, o jo nepriėmimas reikštų gyventi praeityje. Todėl atnaujinsime mūsų liturgiją, mūsų ugdymo metodus, su ryžtu ir drąsa atnaujinsime mūsų Bažnyčios struktūras pagal Vatikano II Susirinkimą ir apaštalinį paraginimą „Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose“, kad tikintieji galėtų suprasti ir geriau dalyvauti jos apeigose, tokiu būdu daugiau prisiartinant prie Kristaus ir savo Bažnyčios“.

Kreipdamasis į Mišių dalyvius, chaldėjų vyskupus ir tikinčiuosius, patriarchas tęsė: „Nesu naivus, kad nematyčiau dabartinės mūsų situacijos, iššūkių ir pavojų, su kuriais turime susidurti, atsisakau užmerkti akis, kad jų nematyčiau. Mano atsakomybė yra didelė ir sunki, tačiau sudedu savo viltį į jus, kad kartu galėtume pasitikti tikrovę su narsa, objektyvumu ir aiškumu“.

Svarbius, tarsi savojo patriarchavimo programinius akcentus Louis Raphael I Sako skyrė dialogo temai. Pirmiausia su kitomis Irako Bažnyčiomis, kad būtų artėjama prie tos vienybės, kurios meldė Viešpats Jėzus ir kad kartu būtų liudijama Jo meilė, atleidimas ir išgelbėjimas.

Taip pat su musulmonų ir kitomis religinėmis bendruomenėmis Irake, broliais žmogiškume, kad sklistų dialogo, taikos, pagarbos ir broliškumo kultūra, kad bažnyčios ir mečetės taptų dvasiniais ir žmogiškais centrais, kaip kad nori Gailestingasis Dievas.

Patriarchas Sako kreipėsi ir į politikus, atsakinguosius už valstybės gyvenimą. Jis sakė: „nesame tolimi įvykiams, kurie nutinka, tačiau juos sekame atidžiai su malda, neieškodami privilegijų ir nesiekdami asmeninių interesų. (...) Vedamas pilietinės ir žmogiškos pareigos meldžiu visų valdančiųjų ir politikų naudotis dialogo, nuosaikumo ir susitaikymo priemonėmis, vengti visų netolerancijos, neapykantos ir prievartos formų. Pastarieji metai buvo kupini pavojų ir mirties baimė dar slegia mūsų liaudį. Tokia situacija nepasibaigs be meilės, bendradarbiavimo ir lojalumo Tėvynei. Pakanka kraujo ir griovimo! Tikra didybė yra tarnavime, pasiaukojime ir sėjime to, kas yra gera ir gerbtina, ne užvaldyme“.

Galiausiai vyriausiasis chaldėjų ganytojas kreipėsi į visus šalies krikščionis, sakydamas, kad pažįsta jų baimes, tačiau tuo pat metu kviesdamas išgyventi tikrovę su tikėjimu ir viltimi.

„Jūs nesate, - kalbėjo patriarchas, - mažuma šioje šalyje, jūs esate čia jau du tūkstančius metų ir esate šios šalies ištakose. Kartu su iš arabų pusiasalio atvykusiais musulmonais kūrėte arabų ir musulmonų kultūrą per vertimus ir raštus. Kodėl mažoji kaimenė dar bijo? Atskleiskite savo tapatybę, įsižiūrėkite į tikrovės gelmę, supraskite savo buvimo ir liudijimo prasmę. Neizoliuokitės ir neemigruokite, kad ir kokį spaudimą patirtumėte; čia yra jūsų žemė, ir tai ką galite jai duoti nepriklauso nuo jūsų skaičiaus, tačiau nuo jūsų laikysenos. Jei migracija tęsis dabartiniu ritmu, Dievas to nenori, ateis diena, kai krikščionys Artimuosiuose Rytuose liks praeities dalimi po to, kai buvo gyvenimo šaltiniu. Krikščionių išlikimas savo tėvynėje taip pat yra arabų ir musulmonų atsakomybė“. (Vatikano radijas)