Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir
Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai
pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi
su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą,
būsiantį Jeruzalėje. Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė
jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus.Šiems tolstant, Petras
kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines:
vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant,
užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando.
O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui
nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie
savo regėjimą. (Lk 9, 28–36)
GERA BŪTI ČIA…
Praėjusį sekmadienį
Mišių Žodžio liturgijoje girdėjome pasakojimą apie Jėzaus gundymus dykumoje. Bažnyčia
ir Gavėnios laikotarpį suvokia, kaip tikinčiųjų įžengimą į dykumą: savitvarda, didesnis
dėmesys dvasiniam gyvenimui, žvilgsnis į savo gyvenimą, stengiantis dar geriau suvokti
visa ko prasmę. Įžengėme į dykumą, kad iš jos išeitume tikresni, autentiškesni, kad
pajėgtume įveikti abejingumo ir patogaus gyvenimo pagundas, taip paplitusias mūsų
nepastoviais laikais. Pagunda iš tiesų yra mūsų pastovi būsena, kurią patiriame
pirmiausia todėl, kad esame tikintys ir pripildyti Šventosios Dvasios. Paradoksalu,
tačiau tai, kad žmogus jaučiasi esąs gundomas, yra geras ženklas, nes tai liudija,
kad esame įžengę į atsivertimo kelią. Iš tiesų tai ir pati Gavėnia skirta ne tam,
kad nublizgintume savo dvasinį paveikslą, bet kad u˛koptume ant Taboro kalno. Kad
sugebėtume gyventi ir išgyventi, mums būtina išvysti Dievo grožybę.
Nuostabu,
kad Bažnyčia, pakvietusi mus atsivertimui, kelionei prie tikėjimo esmės, mums parodo
Taborą, vietą, kurioje pirmą kartą mokiniai sugebėjo pamatyti daugiau, negu išorę,
išvydo Dievo spindesį. Tai savotiška provokacija ir drauge paskata, nes, vos pradėjus
atgailos kelionę, mums parodoma vieta, kurios privalome siekti. Mes tarsi skatinami:
jei sugebėsime būti jautrūs ir mokėsime ko nors atsižadėti dėl kitų, jei melsimės
ir, supratę savo kaltes, už jas atsiprašysime, taip išreikšdami savo troškimą pasiekti
dvasinę laisvę, taip pat galėsime pamatyti Mesijo šlovę. O gal kartais mūsų tikėjimo
patirtis jau kada nors buvo mus užkėlusi ant Taboro? Juk Dievas kartais, tegul ir
trumpam, leidžia tikinčiam žmogui prisiliesti prie savo šlovės. Tai gali būti malda,
kurioje tarsi paskęstame, Mišios, kuriose dalyvaudami, pasijuntame tarsi paliesti
kažko labai artimo, žvilgsnis į mus supančią gamtą, kai, atrodytų, niekur nebesinori
eiti ir tik jauti, kaip širdį užpildo dangaus ramybė… Akimirkos, kai pajuntame mumyse
gyvenančią begalybę.…
Jos savotiškai netgi sukelia baimę, nes pasijuntame dar
nepriaugę prie tokios didybės, viskas yra taip neaprėpiama, kad jaučiamės priblokšti.
Tai ta baimė, kuri apėmė Petrą ir jo draugus, tą baimę jautė ir Abraomas, prieš susitikdamas
su Dievu. Tai jausmas, kai suvokiame Dievo didybę ir grožį, o drauge ir savo pačių
menkumą. Petras tai išreiškė labai konkrečiai: „Kaip gera mums čia!“ Tai dovana, padrąsinanti
mus kelyje.
Kol nesugebėsime patikėti Dievo šlove ir Jį supančiu grožiu, tol
mūsų krikščioniškam tikėjimui vis kažko stigs. Teko girdėti vieną nuostabų liudijimą,
kai kunigas paklausė tikinčiųjų: „Ar žinote, mano brangieji, kodėl esu krikščionis?“
– ir tuojau pats atsakė: „Todėl, kad neradau nieko nuostabesnio už Kristų“.
Mums
taip pat reikia įvertinti šį mūsų krikščioniško gyvenimo aspektą, pradėti nuo to dieviško
grožio. Mūsų kasdienybėje yra daug pasibjaurėtinų dalykų: nesutvarkyta aplinka, apsimestinis
poilsis, kai išvykstame į žmonių pripildytas kurortų gatves, elgdamiesi taip, kaip
ir visa minia. Dažnai susiduriame su siaubingu politikos ir pramogų pasaulio žmonių
elgesiu ir kalba. Siaubą kelia chaotiškas gyvenimas ir įtampa, kurią esame priversti
išgyventi, nuolat jausdami konkurenciją, kovodami ir įveikdami mums keliamus iššūkius.
Kaip
tik todėl mums skubiai reikalingas vidinis grožis: Dievas, kuris pats yra Tiesa, Gėris
ir Grožis. Evangelistas Lukas, aprašydamas Jėzaus atsimainymą, pateikia kai kurias
detales, nepaminėtas kitų evangelistų pasakojime.
Jis sako, kad Jėzus atsimainęs
meldėsi, taip lyg nurodydamas, kad priklausomybės Dievui grožį galime atrasti tik
intensyvaus dvasinio gyvenimo dėka. Lukas taip pat primena pasikeitusį Jėzaus veidą:
mokiniai jį matė kaip tik tokį, panašiai, kaip kad žvelgiame, būdami įsimylėję, būdami
laimingi, kai patiriame didelį džiaugsmą. Tada Mylimojo veidas įgyja kitus bruožus,
stebina ir džiugina.
Atsimainęs Viešpats kalbasi su Moze ir Eliju, Senojo Įstatymo
pranašais, kad taip mokiniams parodytų savo apreiškimo pilnatvę, tačiau vėl vien tik
Lukas rašo, kad Jėzus kalbėjosi apie savo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.
Buvo praėjusios tik aštuonios dienos po to, kai Jėzus savo apaštalams buvo kalbėjęs
apie būsimą skausmingą savo gyvenimo pabaigą. Mokiniai jautė, kad kažkur, už horizonto,
šmėkščioja mirties šešėlis. Evangelistas paliudija, kad kaip tik čia, garbėje, Jėzus
gavo patvirtinimą apie Jo laukiantį skausmą. Visuomet, apšviesti Dievo malonės, suprantame,
kad realus gyvenimas susideda taip pat ir iš kryžių. Tik patyrę grožį, galime pakelti
ir skausmą.
Petras teisus: mums gera būti su Kristumi. Prisiminkime tai, keliaudami
per savo gyvenimo dykumą…