Paskutinė Benedikto XVI vadovauta sekmadienio vidudienio malda

Daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių sekmadienio vidudienį susirinko paskutinį kartą su popiežiumi Benediktu XVI kalbėti „Viešpaties angelo“ maldos. Padėkojęs susirinkusiems, Šventasis Tėvas, kaip įprasta tokiomis progomis, neilgoje kalboje komentavo sekmadienio Evangeliją.

Antrojo Gavėnios sekmadienio liturgijoje kasmet skaitoma Viešpaties Atsimainymo Evangelija. Evangelistas Lukas ypatingai pabrėžia faktą, kad Jėzus atsimainė melsdamasis. Tai buvo gili ryšio su Tėvu patirtis, ant aukšto kalno išgyventa tarsi dvasinės pratybos, į kurias Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną – tris mokinius, dalyvaujančius visuose Mokytojo dieviškumo apreiškimuose. Viešpats, kiek anksčiau mokiniams kalbėjęs apie savo mirtį ir prisikėlimą, dabar jiems leidžia matyti būsimą šlovę. Atsimainymo metui, kaip ir per krikštą, skamba dangiškojo Tėvo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9,35). Reikšmingas ir Mozės bei Elijo, atstovaujančių Senosios Sandoros Įstatymui ir Pranašams, dalyvavimas: visa Sandoros istorija nukreipta į Jį, į Kristų, kuris pradeda naują „išėjimą“, tačiau ne į Pažadėtąją žemę, kaip Mozės laikais, bet į Dangų. Petro žodžiai: „Mokytojau, gera mums čia būti!“ (Lk 9,33) yra tarsi bandymas neleisti mistinei patirčiai pasibaigti. Šv. Augustinas komentuoja: „[Petras] ant kalno turėjo Kristų kaip sielos maistą. Tad kodėl gi jam lipti žemyn, grįžti prie vargų ir skausmo, jei čia, aukštybėse, jis kupinas šventosios meilės Dievui jausmų, įkvepiančių šventą elgesį?“

Medituodami šią Evangelijos ištrauką, galime pasimokyti labai svarbių dalykų, - sakė Popiežius. Visų pirma maldos pirmumo, maldos, be kurios visas apaštalavimas ir visas karitatyvinė veikla būtų tuščios pastangos. Gavėnios metu mokomės deramą vietą skirti maldai, asmeninei ir bendruomeninei, kuri yra mūsų dvasinio gyvenimo kvėpavimas. Be to, malda nėra atsiribojimas nuo pasaulio ir jo prieštaravimų, kaip būtų norėjęs Petras ant Taboro kalno. Malda skatina keliauti, veikti. „Krikščioniškojo gyvenimo esmė, - kaip rašiau savo žinioje šių metų Gavėniai, - yra nuolatos kopti į kalną susitikti su Dievu ir tada, praturtintam dovanotos meilės bei jėgos, vėl nusileisti žemyn ir su ta pačia Dievo meile tarnauti savo broliams ir seserims“ (3).

Brangieji broliai ir seserys, - kalbėjo Šventasis Tėvas, - šitą Dievo žodį suvokiu kaip skirtą ypač man, dabartiniu mano gyvenimo metu. Viešpats mane kviečia „kopti į kalną“, dar labiau atsidėti maldai ir meditacijai. Tačiau tai nereiškia, kad aš palieku Bažnyčią, priešingai – Dievas šito nori iš manęs, kad galėčiau toliau jai tarnauti, su tuo pačiu pasiaukojimu ir ta pačia meile kaip lig šiol, bet kitu būdu, labiau atitinkančiu mano amžių ir mano jėgas. Prašykime Mergelės Marijos užtarimo: ji mums visiems tepadeda visuomet sekti Viešpatį Jėzų malda ir veiklia meile. (Vatikano radijas)