"Neparašyta Benedikto XVI enciklika"

Prancūzų savaitraštis „Le Figaro Magazine“ paskelbė religijos apžvalgininko Jean-Marie Guénois straipsnį „Neparašyta Benedikto XVI enciklika“.

Benediktas XVI nepaskelbs jau beveik baigtos rašyti enciklikos apie tikėjimą, kuri turėjo būti paskelbta šį pavasarį. Jau nebėra laiko. Ir joks įpėdinis neprivalo skelbti nebaigtų pirmtako enciklikų. Bet yra ir kita Benedikto XVI enciklika, slypinti jo širdyje, neparašytoji enciklika. Ar tiksliau tariant, parašyta ne plunksna, bet jo pontifikato darbais. Ši enciklika, tai ne tekstas, bet tikrovė – nuolankumas.

Žmogus, priklausantis intelektualų elitui, priešininkų bijomas, studentų mylimas, visų gerbiamas už taiklias Bažnyčios ir pasaulio analizes, 2005 m. balandžio 19 d., vos išrinktas popiežiumi, visiems pasirodė kaip pjauti vedamas avinėlis. Tuomet jis netgi pavartojo baisųjį žodį „giljotina“, kalbėdama apie jausmus, kurie jį pripildė tą akimirką kai dar uždarytoje Siksto koplyčioje broliai kardinolai vos jį išrinkę ėmė ploti. Apie tą patį liudija ir tomis dienomis užfiksuotuose vaizduose matomas pasilenkęs siluetas ir nuostaba, įspausta veide.

Paskui jam reikėjo mokytis būti Popiežiumi. Aštraus proto, bet neturintis fizinio grakštumo, jis buvo tarsi išrautas su šaknimis iš drėgnos žemės ir pastatytas viso pasaulio akivaizdoje. Tai šokiravo ir jį patį, ir pasaulį. Jis nesugebėjo įsijausti į Jono Pauliaus II vaidmenį, o pasaulis nesugebėjo suprasti Popiežiaus, kuris nemoka žavėti. Jam nebuvo duota netgi tų šimto dienų, per kurias atlaidžiau žiūrima į pasaulietinių valstybių prezidentų veiklos pradžią. Žinoma, jam nepristigo Dievo malonės, bet toks subtilus dalykas kaip malonė, pasauliui nelabai įdomi. Dar kartą, kaip visada nuolankiai, jis mokėsi visiems stebint.

Paskui buvo septyneri sunkūs pontifikato metai. Dar nėra buvę popiežiaus, kuriam taip „nesisektų“. Vieną polemiką keitė kita: krizė su islamu kalboje Regensburge paminėjus religinį sumurtą; pasaulinius protestus sukėlę iškreipti jo žodžiai apie Aids pirmos kelionės į Afriką metu; gėda iškilus kunigų pedofilų klausimui ir būtinumas jį spręsti; Williamsono atvejis, kai dosnus gestas – ekskomunikos atšaukimas keturiems Lefebvreo konsekruotiems vyskupams – pasaulyje sulaukė pasmerkimo, nes Benediktas XVI nebuvo informuotas, kad vienas tų vyskupų neigė žydų holokaustą; nesusipratimai ir sunkumai siekiant viešai tvarkyti Vatikano finansus; išdavystė artimiausioje aplinkoje Vatileaks aferoje, kai jo mažordomas vogė konfidencialius laiškus tam, kad jie būtų publikuojami...

Nebuvo nė vienų nesunkių metų. Nė mažiausios atvangos. Po sunkių fizinių išbandymų, kuriais buvo pažymėtas Jono Pauliaus II pontifikatas, po pasikėsinimo į jo gyvybę ir Parkinsono ligos, Benediktui XVI teko iškentėti ne mažiau sunkius dvasinius išbandymus, visą virtinę neregėtai aršaus priešiškumo. Atsistatydindamas Popiežius pasitraukia į šešėlį. Panašiai kaip ir visas jo pontifikatas. Bet tik Dievas žino koks galingas ir vaisingas yra nuolankumas.