Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą
keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas
ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk
šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena
duona!“ Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio
karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam
noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus
tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam
tetarnauk!“ Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir
tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams
sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“.
Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visokius gundymus
baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4,1-13)
BŪTI
SU TĖVU, Mons. Adolfas Grušas
Pelenų trečiadienį
dalyvaudami Šventosiose Mišiose galėjome girdėti Šventojo Rašto tekstus, nusakančius
Gavėnios prasmę. Žodžio liturgijoje buvome kviečiami prisiminti, kad biblinėje tradicijoje
Dievas visuomet troško užmegzti su žmogumi asmeninį ryšį. Dievo kvietimas sugrįžti
pas Jį Joelio pranašystėje, apaštalo Pauliaus raginimas susitaikyti su Dievu ir galiausiai
Jėzaus žodžiai, primenantys, kad pasninką ir atgailą privalo matyti ne žmonės, o mūsų
Tėvas, esantis slaptoje, liudija, kad kiekvienas žmogus Dievui yra labai brangus,
o visa mūsų viltis ir jėga slypi asmeniniame ryšyje su Dievu.
Panašų liudijimą
pateikia ir šio sekmadienio Mišių Žodžio liturgija: Blogio galybę galime įveikti tik
palaikydami glaudų asmeninį ryšį su Dievu Tėvu. Tokio sūniško pasitikėjimo pavyzdžiu
mums tampa pats Jėzus, kuriam dėl to Blogis neturi įtakos. Išganytojas, augdamas
ir bręsdamas Nazareto tyloje, be abejo, praleido ilgus metus, klausydamas ir apmąstydamas
Dievo Žodį, ir todėl žmogus Jėzus tapo Dievo Sūnumi, visiškai atsidavusiu Šventosios
Dvasios veikimui. Evangelistas Lukas veikiausiai ne atsitiktinai, pasakodamas apie
Jėzaus gundymus, pabrėžia, kad Jis viską darė, veikiant Šventajai Dvasiai: „Kupinas
Šventosios Dvasios, Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt
dienų“. Ši evangelisto įžanga užsitarnauja išskirtinio mūsų dėmesio. Neturime pamiršti
Šventosios Dvasios veikimo svarbos, jei nenorime rizikuoti, besiaiškindami tolesnius
įvykius, viską apribodami vien tik etiniais vertinimais.
Blogio jėgą bei su
juo susijusius gundymus gerai pažįstame, nes juos patiriame kasdien ir ne vieną kartą
per dieną. Nuolat esame viliojami troškimo parodyti save: savo išmintį, galią, sugebėjimą
suprasti ir įvertinti pasaulio reiškinius. Manome, kad tik tokiu būdu sugebėsime realizuoti
save ir todėl viską darome, naudodamiesi savo norais. Net ir mums, tikintiesiems,
nėra svetima pagunda taip sutvarkyti savo santykius su Dievu, kad Jam tarnautume,
laikydamiesi tik mūsų suprastos logikos.
Mūsų veiksmai, lygiai kaip ir mūsų
mintys bei žodžiai, nuolat yra pavojuje. Mūsų pasitikėjimas Dievu, mūsų kelionė į
bendrystę su Juo pastoviai trūkinėja dėl patiriamų pagundų… Mes kovojame su jomis,
išradinėjame įvarius būdus, laukiame stebuklingo išvadavimo ir ne kartą, nesugebėję
jų įveikti, nuleidžiame rankas.
Iš tikrųjų pagunda tėra viena: mėginti realizuoti
save be Dangiškojo Tėvo pagalbos. Neveltui Piktasis gundė žmones būti tokiais, kaip
Dievas, tačiau be Dievo. Norėdama sužadinti žmogaus neklusnumą Dievui, piktoji dvasia
nerado geresnio kelio kaip šis: pasiūlyti žmogui daryti viską vien savo jėgomis ir
įsivaizduoti, kad visas gyvenimas yra tik jo rankose.
Pastaruoju metu vis dažniau
susiduriame su tokiu žmonių nusistatymu ir, būkime sąžiningi, niekada dar pasaulyje
nebuvo tiek nesupratimo ir tiek daug pasimetusių žmonių…
Vis dėlto neturėtume
prarasti drąsos, nes žinome, kad Jėzus įveikė visas pagundas, vadinasi tai yra įmanoma,
tačiau tik vienybėje su Tėvu. Šventoji Dvasia, atvedusi Jėzų į dykumą, nepaliko Jo
vieno ir įveikė gundytoją per Jį ir Jame. Pats Jėzus vėliau, jau savo žemiškojo gyvenimo
pabaigoje, pasakys: „Globėjas, Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs: Jis
išmokys jus visų dalykų ir primins tai, ką esu jums pasakęs“. Šventoji Dvasia priminė
Jam tai, ką Jis perskaitė ir apmąstė Nazarete, ruošdamasis gyventi Mesijo gyvenimą.
Išmėginimų dykumoje dieną tie žodžiai buvo labai brangūs ir jais Jėzus įveikė Blogį.
Gavėnios
žinia apie atsivertimą visų pirmiausia ir reiškia mūsų pastangas ir norą atstatyti
pažeistą ryšį, prisiminti, kad esame Dievo vaikai, pajusti, kad negalime žeisti savo
Tėvo širdies, paklusti Dvasios balsui ir įspėjimams. Su pagundomis kovoti vieniems
patiems sunku, o kartais ir neįmanoma, bet, žvelgdamas į Tėvo akis, vaikas nemato
to, kas dedasi aplinkui. Klausydami Tėvo žodžio, mes tampame tvirtesni savo kelionėje.
Tiesa,
velnias dar sugrįš pas Jėzų, atėjus laikui, tačiau ras Jį dar tvirtesnį, su dar didesne
viltimi. Tas susitikimas reikš galutinį Piktojo pralaimėjimą, tegul ir Jėzaus kančios
kaina.