Katekizmas pastebi, kad „iš visų Dievo savybių Tikėjimo simbolyje yra minima tik Jo
visagalybė“ (268). Iš tiesų mes išpažįstame: „Tikiu į Dievą Tėvą Visagalį“. Vienoje
psalmėje sakoma: „Jis daro visa, kas jam patinka“ (Ps 115,3), o Išminties knygoje
skaitome: „Tu esi gailestingas visiems, nes Tu visa gali“ (Išm 11,23).
Tačiau
tai nereiškia, kad Dievo visagalybė tai tik galėjimas viską daryti. Katekizmas patikslina:
„Dieviškoji visagalybė jokiu būdu nėra despotiška” (271). Jei Dievas yra meilė, kaip
tvirtina evangelistas Jonas, tuomet ir visagalybė turi būti suvokiama kaip visagalė
meilė. Dievas, kuris yra meilė, viską gali iš meilės.
Šioje perspektyvoje suprantame
ir iš pirmo žvilgsnio paradoksalų Katekizmo teiginį: „Dievas Tėvas savo visagalybę
apreiškė pačiu slėpiningiausiu būdu, nugalėdamas blogį laisvu savo Sūnaus nusižeminimu
ir Jo prisikėlimu“ (272). Šv. Paulius sako, kad nukryžiuotas Kristus žydams yra papiktinimas,
pagonims – kvailystė, bet tiems, kas Jį tiki Jis yra Dievo galybė ir išmintis (plg.
1 Kor 1,22-25) – Dievo meilės galybė ir išmintis.
Žiūrėdami į nukryžiuotą Kristų
matome silpnumą, priklausomybę ir nusižeminimą. Matome Dievą, nes meilė yra nuolanki,
ištikima ir nusižeminusi. Švenčiausiojoje Trejybėje kiekvienas iš trijų Asmenų neturi
nieko kas ne visiems trims, o tik vienam priklausytų. Kiekvienas Asmuo priklauso nuo
kitų ir kitiems nusilenkia.
Šiame Viešpaties silpnume mes slepiamės su mūsų
silpnumu. Katekizmas mums sako, kad mūsų tikėjimas gali girtis savo silpnumu, kad
pritrauktų Kristaus galybę (plg. 273). Galime sekti Paulius pavyzdžiu, kuriam Jėzus
tarė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2
Kor 19,9).