Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ apie popiežiaus Benedikto XVI sprendimą
Virpančiomis širdimis klausėmės Popiežiaus Benedikto XVI kalbos, kurią jis pasakė
sukviestiems į konsistoriją kardinolams. Šventasis Tėvas paskelbė tai, ko pasaulis
šimtmečiais nebuvo girdėjęs:
„Daug kartų sąžinėje Dievo akivaizdoje apsvarstęs,
įsitikinau, jog mano jėgos, dėl senyvo amžiaus, jau nepakankamos, kad galėčiau deramai
vykdyti Petro tarnystę. <...> Dėl to, puikiai suprasdamas šio sprendimo rimtumą, būdamas
visiškai laisvas, pareiškiu, jog atsisakau Romos Vyskupo, Šventojo Petro Įpėdinio
tarnystės, man kardinolų patikėtos 2005 m. balandžio 19 d., taip kad 2013 m. vasario
28 d. 20.00 val. Romos sostas, Šventojo Petro sostas bus laisvas, ir tie, kam priklauso,
turės sušaukti konklavą naujo popiežiaus išrinkimui.<...> Kiek tai liečia mane, taip
pat ir ateityje norėsiu iš visos širdies maldai skirtu gyvenimu tarnauti Šventajai
Dievo Bažnyčiai“.
Kaip žaibas ši žinia sklido tarp tikinčiųjų ir po visą pasaulį,
vieniems sukeldama rūpestį, kitiems – susižavėjimą dėl neeilinės Popiežiaus drąsos
ir nuolankumo priimant šį sprendimą. Buvo ir labai jautrių tikinčiųjų, kurie Popiežiaus
atsistatydinimą priėmė labai skausmingai, – kaip gali tėvas palikti savo vaikus. Ne,
Šventasis Tėvas nepalieka Bažnyčios vaikų, ir tai jis aiškiai pasakė savo kalboje,
– jis iš visos širdies tarnaus Šventajai Dievo Bažnyčiai maldai skirtu gyvenimu. Darbus,
kuriems reikalinga stipri fizinė sveikata, jis palieka būsimajam popiežiui, o save
pašvenčia maldos tarnystei. Šiuos Benedikto XVI žodžius reikėtų visiems labai gerai
įsidėmėti: Popiežius pasako svarbią tiesą, kad Bažnyčiai galima ir reikia tarnauti
ne tik administracine veikla, bet ir maldos tarnyste ir kad ši tarnystė yra dar svarbesnė
už veiklą.
Apie Popiežių Benediktą XVI šiomis dienomis jau yra pasakyta tiek
gerų ir teisingų žodžių, tad sunku ką pridėti. Geriau už mano žodžius Popiežiaus asmenį
atskleis viena jo kalba, kurią prieš 16 metų Regensburgo rotušėje aš girdėjau iš tuometinio
kardinolo Josepho Ratzingerio lūpų. Tąsyk jis plačiai kalbėjo apie Lietuvos istoriją,
kurios audros negailestingai daužė mūsų Tėvynę ir Bažnyčią joje. Savo kalbos pabaigoje
jis prisiminė Jono Pauliaus II apsilankymą Šiluvoje. Cituoju:
„Šalia Kryžių
kalno man ypač įsiminė apsilankymas Šiluvos Marijos pasirodymo koplyčioje ir didžiojoje
Marijos šventovėje. Tai pirmasis Marijos pasirodymas Europos istorijoje apskritai.
<...> Šiluvos Dievo Motina gerbiama kaip Sanitas aegrotorum, Ligonių sveikata. Kiek
daug ligų gresia žmogaus sielai, Europos tautoms, pasauliui, visai mūsų istorijai
– mums rodo skausminga šio amžiaus istorija, ir tokios tarp didelių galybių įspaustos
tautos, kaip Lietuva, istorija. Marija kalbanti piemenėliams; Marija, vadinanti save
nereikšminga, niekam nežinoma tarnaite ir Šiluvoje pasirodanti tartum vaikas – ji
stovi mažų, kuklių žmonių pusėje, žmonių, neturinčių vardo istorijoje, bet būtent
todėl, kad yra maži, nelaukiančių žmonių garbės ir todėl nebijančių jų nuomonių. Išgijimas
vis ateina iš mažųjų, ir galbūt tai galėtų mums padėti naujai suvokti bei suprasti
mažų tautų misiją istorijos žaisme. Išgijimas ateina iš ten, kur žmonių garbė ir žmonių
nuomonės nėra svarbios ir todėl netrukdo aiškiai matyti esminius dalykus, gyvojo Dievo
tiesą“.
Taip anuomet Popiežius kalbėjo, o dabar jis taip ir pasielgė. Vertindamas
mažuosius, jis pats pasirinko paties mažiausiojo kelią – būdamas didis, laisvai pasitraukia
į nuošalę, tampa mažas, kad galėtų tokiu būdu būti reikalingu įrankiu Dievo rankose.
Ačiū, Šventasis Tėve, už šį tik mažiesiems suprantamą žingsnį!