Benedikto XVI gestas pateks į istoriją

Žinia apie popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimą paliko mažai abejingų. Per labai trumpą laiką pirmadienį ji apskriejo visą pasaulį ir buvo komentuojama pirmiausia internete ir televizijoje, kitos dienos laikraščiuose. Diskusijos virė ir socialiniuose tinkluose.

Tačiau daug kam trumpas Šventojo Tėvo pareiškimas, perskaitytas lotyniškai, buvau daugiau nei paprasta informacija. Daug kas, ir dažnai net nuolatiniai Bažnyčios kritikai, pajuto jausmus, kuriuos vėliau aprašė ne tik kaip „nuostabą“, bet ir kaip solidarumą, pasididžiavimą, drąsos ir garbingumo pripažinimą. Tiesa, pirminei nuostabai nuslūgus pradėta ieškoti anksčiau Benedikto XVI paliktų užuominų apie tai, kad jis gali palikti Apaštalo Petro Sostą. Dar kiti jau noriai kaitina vaizduotes su pasakojimais apie slaptus motyvus, kurie, o ne su amžiumi silpstančios jėgos, kaip jis pats sakė, esą popiežių privertė atsistatydinti. Treti jau skuba pasinaudoti proga pasiskųsti, kad Benediktas XVI vadovavosi Bažnyčios Tradicija ir nepadarė to, ko jie tikėjosi.

Štai, žinomas kairių pažiūrų italų žurnalistas Ettore Masina savo straipsnį pavadino „Didis senolis“. Mano pirmasis jausmas, rašo žurnalistas, dėl išskirtinės (ir kataliką sukrečiančios) Josepho Ratzingerio istorijos buvo nepaprastai gilus solidarumas mūsų epochos veidui, kurį gerbiau, bet kurio nemylėjau ir kuriam jaučiausi tolimas. (...) Šiandien manyje gyvas susižavėjimas šiuo senoliu: savo dramatišku ir drąsiu sprendimu atsisakė pripažinti mitą, kad popiežiškoji visagalybė yra virš žmogiškų ribų.

Joaquín Navarro Valls, ispanų žurnalistas ir gydytojas, artimas Jono Pauliaus II bendradarbis, 22 metus vadovavęs Šventojo Sosto spaudos salei, rašo, kad Benedikto XVI atsistatydinimo diena įeis į istoriją, tai visiems tapo iš karto aišku.

Navarro Valls primena 2010 metais vokiečių žurnalistui Peter Seewald pasakytus žodžius, kad jei „popiežius supranta, kad nebegali fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai atlikti savo pareigų, jis turi teisę, kai kuriomis aplinkybėmis ir pareigą, atsistatydinti“. Pirmadienį popiežius pridūrė, kad šį sprendimą padarė ne tiek prieš žmones, kiek prieš Dievą.

Pasak Navarro Valls, ir trys prieš Benediktą XVI buvę popiežiai sprendė sunkią dilemą, suvokiant visą jos apimtį, įtampą tarp žmogiškumo ir dieviškumo Kristaus Vietininko asmenyje, tarp silpstančių jėgų ir nuolatinį neaprėpiamą svorį, kuris krenta ant Romos vyskupo ir visuotinės Bažnyčios vyriausio ganytojo pečių, suvokiant atstumą, kuris skiria žmogų, jo protą ir žmogišką valią, nuo visuotinės Bažnyčios misijos reikalavimų, amžinos jos vertės.

Garsusis prancūzų viduramžių istorikas Jacques Le Goff taip pat prisipažino buvęs nustebintas ir sužavėtas Benedikto XVI gesto, kuris išreiškia daugiaamžę krikščionybės jėgą. Tiesa, pasak jo, nelabai dera žodis, jog popiežius „atsistatydino“, kuris paprastai vartojamas demokratinėje terminologijoje, turint galvoje atsistatydinimą asamblėjos, prieš kurią esi atsakingas, akivaizdoje. Tačiau tai ne popiežiaus atvejis. Labiau tiktų žodis, kuriuo apibūdinamas karaliaus pasitraukimas, išsižadėjimas. Pasak istoriko, kuris deklaruojasi esąs netikinčiu, bet manąs, jog Vakarams krikščionybė buvo didelė sėkmė, popiežius pajuto, kad nebeturi pakankamai jėgų perduoti šiuolaikiniam pasauliui krikščionių Dievo ir Bažnyčios balsą, todėl priėmė, blaiviai ir kukliai, sprendimą, kuris Bažnyčiai leis geriau pasitikti ateitį.

Savo romiu ir švelniu stiliumi popiežius mokėjo prabilti, rašo italų istorikė Lucetta Scarafia, minioms ir sušildyti širdis, atnaujindamas jaunuolių, moterų, senukų ir kunigų tikėjimą ir entuziazmą. Pasak jos, Benedikto XVI poelgis iki galo atskleidžia jo nepaprastą dvasinę stiprybę ir ypač pasitikėjimą Dievu, į kurio rankas atidavė Bažnyčios likimą. (Vatikano radijas)