Penktasis eilinis sekmadienis

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1–11)

DĖL JO ŽODŽIO, Mons. Adolfas Grušas:

Nes viskas, ką planuojame, ar apie ką mąstome, kaip apie ateities dalykus, pavyksta taip, kaip įsivaizdavome. Tiesą sakant kaip tik labai retai pasiseka tobulai įvykdyti savo planus ar svajones. Kur kas dažniau viskas pasuka ne mūsų numatytu keliu ar, dar blogiau, apskritai sužlunga. Kažką sumąstome, pradedame planuoti, skiriame energijos, laiko, išteklių, gal ir piniginių lėšų, o paskui… tegul ir dėl ne nuo mūsų priklausančių priežasčių, o tiesiog dėl to, kad nepasisekė, viskas išnyksta, tarsi dūmai. Gerai, jei tai nebuvo labai brangus sumanymas ar sprendimas, padarytas, paklūstant akimirkos impulsui, norint patenkinti savimeilę ar susikurti sau pramogėlę, tačiau jei tai būna susiję su svarbiausiais dalykais gyvenime, kaip kad darbo netekimas, prarastos santaupos, žlugę viso gyvenimo planai – tada viskas tampa pernelyg rimta. Galima netgi kalbėti apie gyvenimo dramą.

Kaip reikėtų išgyventi iš žvejybos, išleidžiant tuos nedidelius uždirbtus pinigus tinklų taisymui ar valties perdažymui, stengiantis suburti draugus, kad bendromis jėgomis galėtų pagauti daugiau žuvies, nemiegoti visą naktį, laukti ištisas valandas, kol po audros nurims ežero bangos, paskui rankomis traukti sunkius permirkusius tinklus ir pamatyti, kad jie visiškai tušti? Tikriausiai tą dieną, apie kurią kalbama šio sekmadienio Mišių Evangelijoje, Simonas Petras jautėsi labai blogai, nusivylęs savo paties gyvenimu…

Tikriausiai, panašiai gali jaustis ir tikintieji, kurie, atsidavę darbui parapijoje ar bendruomenėje, pašventę mėnesį, pusmetį, metus, bendraudami su jaunimo grupe ar su nelaimingomis šeimomis, skirdami tai veiklai nuo savo šeimų pavogtą laiką, galiausiai pamato, kad jų darbu niekas nesidomi ir grupių susitikimuose beveik niekas nesilanko… Tai tikrai nesmagi situacija, su kuria susidūrus, spontaniškai kyla klausimas: „Kas mane verčia tai daryti?“

Kas liepia tai daryti, aukoti savo laiką ir jėgas darbui, kurį laikome tikrai svarbiu ir reikšmingu, tačiau vėliau pasirodo, kad mūsų pastangos neturėjo prasmės? Tada labai aiškiai pamatome, kad yra žmonių, kurie be mažiausių pastangų gauna tai, ko nori… Iš tikrųjų gyvenimas taip dažnai atrodo beprasmis: žinoma, suprantame, kad teisinga ir garbinga yra įsipareigoti, stengtis, skirti pastangas susikurti sau darbą, įsigyti namus, užtikrinti ateitį sau ir savo brangiems žmonės… tačiau paskui, jei nesulaukiame planuotų vaisių, apie kokią prasmę galime kalbėti?! Nenuostabu, kad, jeigu tai patiriame ne vieną kartą ir ne taip jau retai, mumyse ir aplink mus įsivyrauja tamsa…
Panaši tamsa gaubė Genezareto ežerą tą naktį, kuomet Simonas nieko nepagavo, ir todėl išliko jo širdyje net ir išaušus rytui. Prie to prisidėjo ir neįprastas sąmyšis prieplaukoje, kur minia supo vieną iš gatvės pamokslininkų, kurie tuo metu buvo beįeiną į madą. Simonas tikrai nepageidavo triukšmo ir minios šalia jo valties. Jo galvoje sukosi liūdnos mintys apie tai, kaip jam nesiseka gyvenime. Deja, jo norams nebuvo lemta išsipildyti: pamokslininkas įlipo į jo valtį, padarydamas iš jos sau tribūną…

Tai buvo pats svarbiausias momentas, nes už tai pamokslininkas atsilygino kitokiu būdu. Aišku, Simonas, būtų ir taip susiradęs ką veikti, tuo tarpu, negana to, kad žvejojęs per visą naktį nieko nesugavo, tai dabar dar yra priverstas gaišti visą rytą, klausydamas neįprastų pamokymų! Tačiau, baigęs kalbėti žmonėms, Mokytojas kreipėsi tiesiai į Simoną: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklui valksmui“.

„To tik betrūko!“- turėjo pagalvoti Simonas Petras ir pabandė paaiškinti: „Mokytojau, mes, visą naktį vargę, nieko nesugavome“. Jis norėjo pasakyti: „Prašyk, ko tik nori, bet ne duoti tau valgyti ar leistis į žvejybą, nes tam netinkamas metas… tačiau klausiausi tavęs, kuomet kalbėjai žmonėms, supratau, kad nesi toks, kaip visi, esi kažkuo ypatingas, tiki tuo, ką kalbi, įkvepi kitus, esi kažkuo panašus į mane ir mano draugus, kai mes leidžiamės į žvejybą, todėl tebūna taip… dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“

Gerai žinome, kas paskui tą dieną įvyko Genezareto ežere, tačiau, ko gero, Petro istorijoje svarbiausias yra ne netikėtas laimikis, bet tie tinklai, kuriuos Petras užmetė, vien tik paklusdamas Jėzaus žodžiui. Dievas yra toks. Jam pakanka vieno žodžio. Jam užtenka tarti vieną žodį, ir pagyja šimtininko tarnas, Jam pakanka tarti žodį ir atsiranda dangus ir žemė, Jam pakanka pasakyti: „Irkis į gilumą ir užmesk tinklus“, kad tie beveik plyštų ne begalės žuvų.

Taip yra todėl, kad Dievo žodis yra galingas, tikras, kad Jo žodis neturi nieko bendro su populistiniais pažadais ir neuždeda neįmanomų įpareigojimų. Dievas padaro tai, ką pažada, nes Jo žodis yra Jis pats. Pats Išganytojas, Jėzus Kristus, yra įsikūnijęs Žodis. Jis tapo tokiu, kaip kiekvienas iš mūsų. Tą dieną, dar prieš įvykstant stebuklui, Jėzus gerai suprato, ką jaučia Petras ir jo draugai po nesėkmingos naktinės žvejybos, ir žinojo, koks džiaugsmas ir nuostaba apima žmogaus širdį, susidūrus su stebuklais, kuriuos mums dar gali padovanoti gyvenimas.

Ir nesvarbu, kas bebūtume: nuolankūs paprasti žvejai ar pasipūtę nusidėjėliai, pranašai, dieną ir naktį bendraujantys su angelais, ar žmonės, kurių lūpos nešvarios, pirmieji, paties Kristaus pašaukti apaštalai, ar Dievo Bažnyčios persekiotojai, neverti vadintis Kristaus mokiniais,- svarbiausia yra, kad „Dievo malone esame tokie, kokie esame“.

Antrajame Mišių skaitinyje apaštalas Paulius aiškiai sako, kad „suteiktoji Dievo malonė“ negali likti bergždžia. Pirmiausia privalome jausti, kad Dievas nepalieka mūsų vienų. Netgi jei galime sakyti, kad, vargę visą naktį, nieko nepagavome ir vargstame daugiau už kitus, stengdamiesi įrodyti savo darbais tai, ką tikime ir ką sakome, jei tai darome kartu su Dievu, niekuomet nebus padaryta veltui.

Tik nepaliaukime ir nepavarkime, paklusdami Jo žodžiui, vis iš naujo „mesti tinklus“…