Antonio Spadaro SJ atsakymai į abejones apie popiežių „Twitteryje“

Per pastaruosius penkerius metu Benediktas XVI skyrė nemažai dėmesio ir apmąstymų toms naujoms erdvėms, kurias sukūrė skaitmeninės technologijos: socialiniams tinklams, tokiems, kaip „Facebook“ ar „Twitter“. Ne tik apmąstė, bet ir pats juose pradėjo dalyvauti: jo trumpas žinutes, iki 140 ženklų, „Twitter“ tinkle seka pustrečio milijono žmonių.

Ne visi šią iniciatyvą entuziastingai palaiko. Kaip tik praėjusį savaitgalį Dino Boffo, vienas iš autoritetingiausių italų katalikų žiniasklaidos veikėjų, Venecijos patriarchato surengtoje diskusijoje sakė, kad ne itin gerai vertina, kad 85 metų popiežius, teologas ir mąstytojas, dalyvauja „Twitter“ tinkle. Bažnyčiai esą jau pakanka apsvaigimo nuo socialinių tinklų. Už šį apsvaigimą, pasak italų eksperto, bus brangiai sumokėta: vieną dieną atsibusime ir suvoksime, kad nebeturime klasikinių katalikiškų žiniasklaidos priemonių, kurios paliečia gyvą bendruomenės širdį.

Netiesioginiu atsaku į priekaištus galima laikyti jėzuito Antonio Spadaro SJ, taip pat žinomo katalikų žiniasklaidos komentatoriaus, pasvarstymą apie keturis prikaištus, kurie išsakomi dėl popiežiaus dalyvavimo socialiniuose tinkluose ir dėl, žiūrint plačiau, pačių socialinių tinklų savybių.

Pirma, popiežiaus žodžiai „Twitter“ rizikuoja būti banalizuoti, kvailai ar ironiškai komentuojami. Tai tiesa. Tampant viešu, tampi ir pažeidžiamu. Ir kuo viešesnis, tuo pažeidžiamesnis. Tačiau Evangelija yra sukurta skelbimui, tad ir viešumui, kaip sėkla žemėje. Ne sandėlyje ji išaugins vaisių. Evangelija pasaulyje dažnai yra pajuokiama, plūstama. Ir kitose žiniasklaidos priemonėse popiežiaus žodžiai dažnai puolami. Dažnai kad ir nėra išjuokiami, yra iškraipomi. Tai nėra naujiena. To ir reikėjo tikėtis, popiežiui ateinant į vieną kurį socialinį tinklą. Tačiau tai negali būti priežastis tylėti. Tai naujas nuotykis, žavintis, bet ir rizikingas. Bet kuriuo atveju, popiežius jau seka kitų katalikų ir ganytojų, mažiausiai aštuonių kardinolų, pramintu keliu. „Twitter“ jau yra įprastinė sielovadinės komunikacijos priemonė.

Antra, priekaištaujama, kad „Twitter“ žinutė yra fragmentuota, greitai suvartojama, jai trūksta tylos ir mąstymo konteksto.

Ir šis priekaištas, pasak Antonio Spadaro, atrodo prasmingas, bet ne tiek, kiek atrodo. Pats popiežius vienoje savo žinioje Pasaulinei socialinių komunikacijų dienai pabrėžė, kad reikia apsvarstyti, kaip įvairūs portalai, programos ir socialiniai tinklai gali padėti šiandienos žmogui atrasti vietos tylai, maldai, meditacijai ir dalijimuisi Dievo Žodžiu. Nepaminėdamos jokios platformos konkrečiau, popiežius pridūrė, jog trumpose žinutėse, ne ilgesnėse už biblinę eilutę, įmanoma perduoti gilią mintį tiems, kurie rūpinasi savo vidujumu.

Trečia, popiežius yra socialiniame tinkle, tačiau pats neseka kitų žmonių žinučių, tad negerbia socialinių tinklų taisyklių. Taip, čia yra tiesos, tačiau, anot jėzuito, reikia pažvelgti plačiau: būtina skirti asmeninius ir institucinius profilius. Jei popiežius sektų kieno nors žinutes, tai kieno ir kodėl? Ir kiti religiniai lyderiai, kaip antai Dalai Lama, neseka pavienių žinučių, kad nieko nediskrimuotų. O jei ir sektų, kaip, pavyzdžiui, JAV prezidentas Obama, 670 000 asmenų, tai būtų prasminga, būtų įmanoma ir tinkama?

Ketvirta, internetas yra fiktyvi erdvė, pilna rizikos ir susvetimėjimo. Ir dėl to popiežiui čia esą nėra ką veikti. Taip, internete yra grėsmių, atsako Antonio Spadaro, tačiau gyventi išmokstama ne tik maitinant baimes ir įvardijant grėsmes, bet ir jas įveikiant. Virtuali erdvė dažnai pasmerkiama dėl problemų, kurios iš tiesų yra mūsų pačių. Tai būdas nusimesti atsakomybę. Kita vertus, toje erdvėje yra daugybė pozityvių aspektų: solidarumas, dalijimasis, atvirumas, jau nekalbant apie tuos žmones, kurie dėl darbo ar kitų motyvų būdami toli vienas nuo kito gali bendrauti tokiu būdu.

Jėzuito nuomone yra klaidinga skelti gyvenimą į dvi dalis: fizinį ir virtualų, tikrą ir netikrą. Gyvenimas yra vienas, o virtualumas jau tapo jo dalimi, kurio nebegalima ištrinti. Taip, virtualumas negali ir neturi pakeisti realumo. Tačiau ir nepakeis, neišsunks mūsų vaikų gyvenimų tik tada, jei padėsime jiems tai išgyventi integraliai, o ne šizofreniškai.

Dino Boffo replikavo ir arkivyskupas Claudio Maria Celli, Popiežiškosios socialinių komunikacijų tarybos pirmininkas: popiežius į virtualią erdvę žiūri pozityviai, bet ne naiviai, nežada pakeisti senų priemonių naujomis. Tačiau faktas, kad trečdalis jaunuolių šiandien informacijos ieško tik internete. Tad tik čia gali atrasti Viešpaties žodį, todėl Bažnyčia privalo čia būti. (Vatikano radijas)