„Tikėjimas ir religingumas besikeičiančioje Europoje. Nauji krikščioniški judėjimai Europoje: iššūkiai ar progos?“

Tokia buvo vasario 4-6 dienomis Lenkijos sostinėje Varšuvoje vykusio susitikimo tema. Susitikimą surengė Europos vyskupų konferencijų taryba ir Europos Bažnyčių konferencija. Pirmoji jungia 33 Europos kontinente veikiančias katalikų vyskupų konferencijas, taip pat Liuksemburgo, Monako ir Kipro maronitų arkivyskupus, Kišiniovo ir Mukačevo vyskupus. Antroji organizacija vienija 115 ortodoksų, protestantų, anglikonų ir senkatalikių Bažnyčių ir 40 organizacijų. Šios dvi institucijos dialoguoja ir bendradarbiauja nuo 1972 metų.

Kaip rašoma susitikimo pabaigoje paskelbtame bendrame pareiškime, Europoje atsiranda ir plinta nauji krikščioniški judėjimai, evangelikų ir ypač sekmininkų. Buvo pristatyti turimi moksliniai ir tyrimų duomenys apie šiuos naujus judėjimus, taip pat ir motyvus, kurie skatina žmones pasirinkti juos. Tradicinėms Europos Bažnyčioms reikia klausti, kodėl tie žmonės savo namų neatranda jose.

Komunikate priduriama, kad katalikai supažindino savo partnerius su Tikėjimo metais ir Vatikano II Susirinkimo pradžios 50 metų jubiliejumi, taip pat su Vyskupų Sinodo apie evangelizavimą darbais. Tuo tarpu jie patys buvo supažindinti su Europos Bažnyčių konferencijos visuotine asamblėja, kuri bus sušaukta šių metų liepos mėnesį Vengrijoje.

Katalikiškai žinių agentūrai SIR vengrų kardinolas Peter Erdo, vienas iš susitikimo Varšuvoje dalyvių, Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, komentavo, jog pateikti duomenys ir liudijimai rodo, kad Europai išgyvenant sekuliarizacijos procesą vis tik yra stipriai jaučiamas religinis poreikis, o naujieji judėjimai, dažniausiai evangelikų ir sekmininkų, į tai sugeba atsakyti. Šių judėjimų įvairovė didelė. Kai kurie siekia pritraukti narius siūlydami darbo ar stogo galimybę mainais į algos dalį.

Kita vertus, galima klausti ar tikrai naujųjų judėjimų sėkmė yra susijusi su Dievo poreikiu. Atrodo, kad dažnai svarbiausia jaustis gerai, turėti išskirtinių dvasinių patirčių, galbūt kitokių nei istorinėje religijoje. Tačiau mūsų tikėjimas yra surištas su Jėzaus Kristaus asmeniu, iš kurio gavome dieviško apreiškimo pilnatvę. Nesame emocinė ar filosofinė religija, tačiau nuo Apreiškimo istoriškai priklausanti religija.

Iš kitos pusės, duomenys rodo, kad naujuose judėjimuose yra didelis judėjimas, kuris nebūdingas istorinėms Bažnyčioms. Daug žmonių ateina, daug žmonių išeina. Tai vyksta dėl įvairių motyvų. Vieni pamato, kad pamato, kad nebus išpildyta tai, kas pažadėta. Dažnai judėjimai beveik išsisklaido mirus lyderiui ar steigėjui. Įvairiose grupėse praktikuojamas gydymas, pranašavimas, kova su demonu ir egzorcizmas. Tai atrasime ir katalikų Bažnyčioje, tačiau ne tokiu scenišku ir centriniu būdu.

Gyvename kultūroje, kuri propaguoja „jautimąsi gerai“, tai, rodos, paliečia ir religinę sferą, to žmonės joje ieško, kad ir be loginio turinio. Tačiau nereikia gėdytis logiškumo, kuris išreiškia tikėjimo pagrįstumą.

Kardinolas Erdo pripažino, kad naujieji krikščioniški judėjimai skatina ieškoti naujų kalbų, naujų būdų perduoti tikėjimą ir tai, kad tikėjimas yra džiaugsminga patirtis. Tai gerai atsispindi katalikų Bažnyčioje gimusių naujų judėjimų veikloje, išliekant gilioje bendrystėje su Bažnyčios visuma. (Vatikano radijas)