Popiežiaus žodžiai po Italijos prezidento pasiūlyto koncerto. Žmogus ieško prasmės, kuri atvira vilčiai

Pirmadienio vakare popiežius Benediktas XVI pilnutėlėje Pauliaus VI salėje klausėsi orkestro iš Florencijos atliekamų kompozitorių Giuseppe Verdi ir Liudviko Bethoveno kūrinių. Koncertą pasiūlė Italijos prezidentas Giorgio Napolitano, kuris savo pasveikinime paminėjo įvairius motyvus: 84 Laterano Paktų pasirašymo metinės, Benedikto XVI išrinkimo metinės, o taip pat ir tai, kad jo prezidentavimo laikas eina į pabaigą, tad tai ir atsisveikinimo koncertas. Ne paslaptis, kad per kelis pastaruosius metus tarp prezidento Napolitano ir popiežiaus Ratzingerio užsimezgė nuoširdi simpatija, nepaisant labai skirtingų jų ankstesnių kontekstų: Napolitano yra politikas, priklausęs Italijos komunistų partijai, netikintis. Tad galima suprasti, kodėl jam sveikinant popiežių iš jaudulio keletą kartų sudrebėjo balsas.

Benediktas XVI po koncerto komentavo girdėtus kūrinius, pirmiausia Verdžio „Likimo galia“. Stebina kaip šis kompozitorius sugebėjo apčiuopti ir muzikos kalba aprašyti gyvenimo situacijas, ypač žmogaus sielos dramas, tokiu betarpišku ir įsidėminčiu būdu, kokiu retai pasitaiko muzikos panoramoje. Verdžio personažų likimas visad tragiškas ir kūrinio „Likimo galia“ veikėjai ne išimtis. Tačiau kalbant apie „Likimo galią“, Verdis tiesiogiai susiduria su religine Dievo, tikėjimo, Bažnyčios tema. Taip dar kartą išnyra šio muziko neramūs ieškojimai.

„Likimo galioje“ atrasime dvi atsivertimo ir artėjimo prie Dievo istorijas: Leonoros, kuri dramatiškai pripažįsta savo kaltes ir nusprendžia pasirinkti atsiskyrėlės gyvenimą, ir don Alvarą, kuris kovoja tarp pasaulio ir vienišo gyvenimo su Dievu. Įdomu pastebėti, kad dvejose šios operos versijose, pristatytose 1862 metais Sankt Peterburge ir 1869 metais Milane, pabaiga skiriasi. Pirmojoje don Alvaro nusimeta vienuolio abitą, šaukiasi pragaro ir nusižudo. Antrojoje priima brolio Sargo žodžius pasitikėti Dievo atleidimu, opera baigiama žodžiais „pakilimas pas Dievą“. Čia vaizduojama žmogaus egzistencijos drama, paženklinta tragiško likimo ir Dievo, jo gailestingumo ir meilės nostalgijos, kad šviesa, viltis ir prasmė įveiktų tamsą. Tikėjimas mums atveria šią perspektyvą, kuri nėra iliuzinė, yra reali. Kaip rašė apaštalas Paulius, „nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“. Tokia yra krikščionio stiprybė, kylanti iš Kristaus mirties ir prisikėlimo, iš veikimo Dievo, kuris įžengia į žmogaus istoriją ne vien žodžiais, bet Įsikūnijimu.

Keletą žodžių popiežius pasakė ir apie kitą kūrinį, trečiąją Bethoveno simfoniją. Kaip žinia, ši simfonija buvo dedikuota Napoleonui, tačiau šiam pasiskelbus imperatoriumi vokiečių kompozitorius pakeitė nuomonę ir ją pervadino taip „sukurta didžio Žmogaus atminimo šventimui“. Bethovenas muzikos kalba pavaizdavo laisvės ir lygybės herojų, kuris susiduria su nusivylimu, kova, gyvenimu ir mirtimi, pasidavimu ir pergale. Antroji simfonijos dalis yra meditacija apie mirtį, kurioje yra ir dramos, ir ramių momentų, kvietimo žvelgti begalybėn, aukštyn. Maždaug tais metais Bethovenas rašė: „O Dieve, Tu iš aukšto matai mano vidų, jį pažįsti ir žinai, kad yra kupinas meilės žmonijai ir troškimo daryti gerą“. Prasmės ieškojimas, kuris atviras solidžiai vilčiai dėl ateities yra žmonijos kelio dalis, kalbėjo Šventasis Tėvas, visiems palinkėdamas gero vakaro. (Vatikano radijas)