„Tikiu Visagalį Tėvą“. Popiežiaus katechezės santrauka.

Prieš savaitę bendrosios audiencijos katechezėje pradėjęs komentuoti Tikėjimo išpažinimą, prasidedantį žodžiais „Tikiu į Dievą“, šio trečiadienio katechezėje popiežius Benediktas kalbėjo apie Tikėjimo simbolio pirmojo sakinio antrąją dalį: „Tikiu... Visagalį Tėvą“.

Šiandien nelengva kalbėti apie tėvystę. Ypač dabartiniame Vakarų pasaulyje paplitęs šeimų nestabilumas, beveik visas laikas ir dėmesys skiriami darbui, ekonominiai sunkumai ir daugelis kitų kasdienio gyvenimo veiksnių dažnai kenkia ramiam ir konstruktyviam tėvo ir vaiko santykiui.

Įveikti šiuos sunkumus mums padeda Apreiškimas. Kalbėdamas apie Dievą, jis mus moko ką iš tiesų reiškia „tėvas“, o Evangelija mums atskleidžia mylinčio Dievo veidą. Dievo sugretinimas su tėvo įvaizdžiu padeda mums geriu suprasti Dievo meilę, kuri yra nepalyginamai didesnė ir ištikimesnė už žmogaus meilę. Kalbėdamas apie Dievo meilę, Jėzus savo mokiniams sako: „Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mt 7,9-11). Taip pat ir daugeliu kitų atvejų Jėzus kalba apie Dievą kaip mylintį, rūpestingą ir atlaidų Tėvą.

Danguje esančio gerojo Tėvo veidą mes matome Jėzaus veide. Pažindami jį, pažįstame ir Tėvą; matydami jį – matome Tėvą, nes jis yra Tėve ir Tėvas jame (plg. Jn 14,9.11). „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, - kaip skelbiama Laiško kolosiečiams himne. Jis yra „visos kūrinijos pirmgimis... Dievas panorėjo... per jį visa sutaikinti su savimi... visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1,15-20). Tad tikėti į Dievą Tėvą, reiškia tikėti ir Sūnų, pripažinti, kad jo Kryžiuje buvo galutinai apreikšta Dievo meilė.

Savaime gali kilti klausimas: kaip gi galvoti apie Visagalį Dievą žiūrint į Kristaus Kryžių? Mes visagalybę suvokiame pagal mūsų mąstymo schemas ir troškimus. Pasak mūsų mąstysenos, „visagalis“ – tai tas, kuris sugeba išspręsti visas problemas, gali mus apsaugoti nuo visų sunkumų, kuris savąja galia gali įveikti bet kokią kitą galią, kuris gali pakeisti įvykių tėkmę ir mus apsaugoti nuo skausmo. Daugeliui žmonių blogio ir kančios akivaizdoje sunku tikėti Dievą ir ypač tikėti, kad jis visagalis. Dėl to kai kas pasiduoda kitokių tariamai visagalių ar „magiškų“ sprendimų pagundai ir ima garbinti stabus.

Tikėjimas į Dievą Tėvą Visagalį mus skatina eiti kitu keliu. Dievo mintys – ne mūsų mintys ir Dievo keliai – ne mūsų keliai (plg. Iz 55,8), tad ir jo visagalybė kitokia. Joje svarbiausia ne jėga, bet laisvė ir tėviška meilė. Dievas Tėvas trokšta, kad mes visi būtume jo vaikai, kad per Sūnų priklausytume jo vaikų bendrijai. Dievo Visagalybė – tai meilė, gailestingumas, atlaidumas, kantrus ir švelnus nuolatinis raginimas atsiversti. Tik tas, kuris iš tiesų yra galingas gali pakelti blogį ir būti atlaidus, tik visagalis gali naudoti meilės jėgą. Dievas, kuris viską sukūrė ir kuriam viskas priklauso, apreiškia savąją galią viską ir visus mylėdamas, kantriai laukdamas, kad žmonės atsiverstų ir būtų jam vaikai.

Tad kai sakome „Tikiu į Dievą Tėvą Visagalį“, mes išpažįstame tikėjimą Dievo meilės gelia, Dievo, kuris savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu nugalėjo neapykantą, blogį, nuodėmę, ir atvėrė mums amžiną gyvenimą – gyvenimą vaikų, trokštančių visada būti „Tėvo namuose“. (Vatikano radijas)