Vatikano radijo redakciniai straipsniai: Krikščioniškieji radijai
Ar krikščioniškosios radijo stotys Europoje dar reikalingos, ypač šiandien, kai visur
viešpatauja internetas ir socialiniai tinklai? Šitą klausimą turėtų sau kelti visų
pirma Europos krikščioniškųjų radijų konferencija (CERC), įkurta 1994 m. Sausio 24
d., minint žurnalistų globėjo šv. Pranciškaus Salezo liturginę šventę, minima kasmetinė
Europos krikščioniškųjų radijų diena.
Tokiose šalyse kaip pavyzdžiui Prancūzija
šiandien krikščioniškieji radijai supranta, kad jie jau prarado autoritetą nuolatinio
keitimosi idėjomis sistemoje. Socialinės apklausos aiškiai byloja apie visuomenės
nukrikščionėjimą. O tikintieji, vis labiau marginalizuojami ir ignoruojami, renkasi
kitas platformas, kuriomis naudodamiesi keičiasi žiniomis ir idėjomis su bendraminčiais.
Žinoma,
krikščioniškosios radijo stotys neturi vaikytis populiarumo, bet turi skelbti aiškią
krikščionišką žmonių gyvenimo viziją. Tad kaip išlaikyti savo specifiškumą ir būti
evangelizavimo priemone tarp visų kitų sparčiai konkuruojančių priemonių, kurios sakosi
skelbiančios visas žinias ir siūlančios atvirą bendravimą bei dalijimąsi? Iš tiesų
nelengva išsaugoti savo specifiškumą ir tapatybę dabartiniame pakitusiame peizaže.
O
vis dėlto, šiandien labiau nei bet kada, žodžio laisvė, drąsa eiti prieš srovę, turėti
kitą nuomonę labai reikalingos. Jų reikia visų pirma dabartinėms vis labiau konformistinėms
Europos visuomenėms, kuriose įsivyrauja minties vienodumas, „politiškai korektiškos“
daugumos diktatūra. Ypač šiandien, kai sklinda milžiniški staigios informacijos srautai,
žmonėms reikia kas ją perfiltruotų, pasvertų ir paaiškintų. Krikščionys, ko gero geriau
už kitus žino, kokie galingi gali būti žodžiai, kad jie gali gaivinti, bet gali ir
žudyti.
Šiose klaidžiose džiunglėse, kuriose nėra aiškių ribų, krikščioniškos
žiniasklaidos priemonės turi būti tarsi kompasai, padedantys iššifruoti iš visų pusių
sklindančią informaciją, kalbėti apie skelbiamų dalykų kontekstą, žadinti sąžines.
Tačiau svarbu atsiminti, kad norėdami išlikti dabartiniame komunikacijos pasaulyje,
krikščionys privalo investuoti ir į naujas teritorijas ir atsispirti pagundai užsidaryti
savo tapatybės gete. Krikščioniški radijai Europoje, kaip ir kitur, turi gerokai pasidarbuoti,
kad pašalintų savo žinomumo ir profesionalumo deficitą.