2013-01-23 18:07:26

Katalikų Bažnyčios katekizmas (13). Tikėjimas bendruomenėje


Tikėjimas kaip laisvo žmogaus atsakas Dievui yra asmeninis aktas. Niekas negali priversti žmogaus tikėti. Žinome, kad istorijoje netrūkta žmonėms ir tautoms primestos religijos pavyzdžių. Tačiau primesta religija – tai ne tikėjimas.

Antra vertus, reikia pastebėti, kad krikščionių tikėjimas nėra subjektyvus ir izoliuotas. Katekizme skaitome: „Niekas negali pats vienas tikėti, kaip negali ir pats vienas gyventi. Niekas nėra pats sau davęs tikėjimo“ (166). Iš kitų mes gauname tikėjimą ir kitiems jį perduodame. Dauguma krikščionių buvo pakrikštyti keletą savaičių ar keletą mėnesių po gimimo. Paskui Bažnyčios bendruomenė, pradedant tėvais, pasirūpino mūsų religiniu ugdymu. Tad kai kas nors sako „aš tikiu“, iš tiesų jis sako „mes tikime“.

Šiandien dažnai girdime: „Kristui – taip, Bažnyčiai – ne“ arba „Tikiu į Jėzų Kristų, o Bažnyčios mokymas man neįdomus“. Tačiau toks mąstymas nelogiškas. Tik pirmosios krikščionių bendruomenės, tai yra pirmojo amžiaus Bažnyčios, dėka mes pažįstame Jėzų iš Nazareto ir galime skaityti Naująjį Testamentą. Jei atmetame Bažnyčią, dvidešimt amžių kalbančią apie Jėzų, kaip gi mes galime sakyti, kad pažįstame Jėzų?

Katekizmas primena, kad pagal Romos Apeigyną, krikštijantysis klausia katechumeną: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ ir šis atsako: „Tikėjimo malonės.“ Tad nors išganymas ateina vien tik iš Dievo, mes tikime Bažnyčią kaip mūsų naujojo gimimo Motiną (169). Ši Motina duoda mus daug dalykų: Dievo Žodį, sakramentus, papročius, daugybę bičiulių ir, galiausiai, amžiną gyvenimą.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas







All the contents on this site are copyrighted ©.