Benediktas XVI. „Tikiu į Dievą“

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje Benediktas XVI pradėjo naują katechezių ciklą apie „Credo“ – Tikėjimo išpažinimą, įterpdamas šias katechezes į šiuo metu švenčiamus Tikėjimo metus.

Tikėjimo išpažinimas lydi tikinčio gyvenimą, - kalbėjo popiežius. - Credo prasideda žodžiais „Tikiu į Dievą“. Tai pamatinis tvirtinimas, rodos paprastas, tačiau atveriantis begaliniam santykio su Viešpačiu ir Jo slėpiniu pasauliui. Tikėti Dievu reiškia prie Jo šlietis, Jo žodžio priėmimą ir džiugų paklusnumą jo apsireiškimui. Tikėjimas į Dievą, viena vertus, yra dovana, nes Dievas save apreiškia ir eina mūsų pasitikti, ir tuo pat metu užduotis, dieviškos malonės ir žmogaus atsakomybės susitikimas, dialogas.

Kur galime išgirsti Dievą ir Jo Žodį? Ypač Šventajame Rašte, kuriame Dievo Žodis tampa mums girdimas ir maitina mūsų, Dievo draugų, gyvenimą. Visa Biblija pasakoja apie Dievo savęs apreiškimą žmonijai, apie tikėjimą ir mus moko tikėjimo pasakodama apie istoriją, kurioje Dievas vykdo savo atpirkimo projektą ir tampa artimas mums per šviesius pavyzdžius tų, kurie į Jį tiki, Juo pasitiki, iki pat apsireiškimo pilnatvės Viešpatyje Jėzuje.

Benediktas XVI kalbėjo apie Abraomą, pirmą didžią figūrą kalbant apie tikėjimą į Dievą. „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“, taip šis didis patriarchas pristatomas „Laiške žydams“.

Pradžios knygoje pasakojama kaip Dievas pakvietė patriarchą viską palikti ir leistis kelionėn link žemės, kurią jam parodys. Kaip mes atsakytume į tokį kvietimą? Vykstama į nežinią, tai kelias, kuris reikalauja radikalaus pasitikėjimo ir paklusnumo, kylančių tik iš tikėjimo. Tačiau nežinios tamsa yra praskaidrinama pažadu. Dievas pažada Abraomą laiminti, iš jo kils didelė tauta, jis bus daugybės tautų tėvas.

Palaiminimas Šventajame Rašte pirmiausia yra susijęs su gyvybės dovana, pirmiausia matomas vaisingume, gyvybėje, kuri perduodama iš kartos į kartą. Palaiminimas taip pat yra susijęs su žeme, su vieta, kurioje galima augti ir gyventi saugume ir taikoje, kuriant sandorai su Dievu ištikimų žmonių visuomenę.

Ir vis dėlto Abraomo žmona Sara yra sterili, negali turėti vaikų, o žemė, kurion Dievas veda Abraomą, jau apgyvendinta kitų ir niekad jam nepriklausys pilnai. Jis joje išlieka svetimšalis ir visada išliks: kad nesiektų pasisavinimo, kad visada jaustų savo vargingumą, kad viską matytų kaip dovaną. Toks pat turi būti dvasinis nusiteikimas to, kuris sutinka sekti Kristų, priimti Jo kvietimą ir palaiminimą. Toks buvo Abraomo nusiteikimas. Rašo apaštalas Paulius : „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija. Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčias apmirusias. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ir būdamas tikras, jog ką pažadėjo, įstengs ir įvykdyti“.

Tikėjimas išveda Abraomą į paradoksalų kelią. Jis laiminamas, tačiau be palaiminimo ženklų: žadama, kad iš jo kils didelė tauta tuo metu, kai žmona Sara yra sterili; atvedamas į naują tėvynę, bet gyvena kaip svetimšalis. Ir vis dėlto Abraomas yra palaimintas, nes mokėjo eiti toliau už regimybių.

Ką tai reiškia mums? Pasak Šventojo Tėvo, kai tvirtiname „Tikiu į Dievą“, sakome kaip Abraomas “patikiu save tau, Viešpatie“: ne tik sunkumų akimirką ar keliais dienos ar savaitės momentais, bet statant ant Dievo visą gyvenimą. Tikėjimas keičia visą egzistenciją.

Tikėjimas į Dievą mus paverčia nešėjais tokių vertybių, kurios dažnai neatitinka laikmečio mados ar nuomonės, kviečia mus priimti tokius kriterijus ir elgesį, kurie neatitinka bendro mąstymo būdo. Tačiau krikščionis neturi baimintis eiti prieš srovę, išgyvendamas savo tikėjimą, atsispirdamas pagundai „pritapti“.

Tvirtinti „aš tikiu į Dievą“ reiškia išvykti, išeiti nuolatos iš savęs pačių, kad į kasdienybę įneštume iš tikėjimo kylantį tikrumą: tikrumą, kad Dievas yra istorijoje, taip pat ir šiandien; kad Jo buvimas yra teikiantis gyvybę ir išgelbėjimą; kad atveria mums ateitį su Juo gyvenimo pilnatvėje, kuri niekad nesibaigs. (Vatikano radijas)