Malio žmonės palankiai vertina tarptautinių pajėgų intervenciją

Jau praėjo savaitė nuo to laiko, kai Prancūzija pasiuntė savo kariuomenę į Malį, kur ji, kartu su kitų Afrikos valstybių daliniais, pradėjo aktyvius karo veiksmus prieš sukilėlius, kurie sėkmingai okupavo visą Malio šiaurę, pasinaudodami valstybės silpnumu ir kariniu perversmu praėjusį pavasarį.

Prancūzijos prezidentas Hollande pareiškė, kad Prancūzija įsikišo, pritariant kitoms Afrikos valstybėms ir Jungtinių Tautų Organizacijos saugumo tarybai, dėlto, kad užkirstų kelią teroristinio židinio atsiradimui.

Malyje, kuris dar prieš keletą metų buvo laikomas vienu iš sėkmingesnių demokratėjimo pavyzdžių Afrikoje, jau nuo seno gyvuoja tuaregų genčių nepriklausomybės troškimas. Šiam paskatą suteikė karas Libijoje, iš kurios, kaip manoma, į šalį galėjo sugrįžti iki 3000 gerai ginkluotų tuaregų, anksčiau tarnavusių Libijos diktatoriaus Gaddafi kariuomenėje. Jie pradėjo ginkluotą judėjimą ir net pasiskelbė nepriklausoma valstybėle, kurios, tiesa, niekas nepripažino.

Tačiau ne prieš juos buvo pasiųsti kariai. Tuaregai, siekdami savo tikslų, susivienijo su kelių fundamentalistinių grupuočių islamistais. Nors tuaregai deklaravo pilietybės principą, islamistai svajojo apie islamistinės valstybės sukūrimą. Netrukus jie teritorijos kontrolėje nukonkuravo arba absorbavo tuaregus ir tokiu būdu etninis konfliktas pradėjo virsti karu, kurio vienas iš pagrindinių veiksnių yra religinis ir prievartingas fundamentalizmas, artimas Al Qaeda idealams.

Jų mentalitetą gerai iliustruoja Timbuktu miesto atvejis. Šis miestas garsus visame regione dėl jame esančių senų musulmonų sufijų šventųjų kapų ir kelių šventovių, iškilusių prieš kelis amžius, kai čia gyvavo klestinti karalystė. Timbuktu kompleksas, UNESCO pripažintas pasaulio paveldu, liudija apie čia gyvavusį intelektualinį islamo centrą, kuris mums paliko ir išsaugojo tūkstančius rankraščių, kai kuriuos siekiančius net priešislamiškąjį periodą. Tačiau dabartiniams islamistams, priklausantiems salafitų krypčiai, Timbuktu kapai neatitinka Alacho valios ir jie paprasčiausiai nugriovė keletą iš pačių svarbiausių paminklų, vietiniams gyventojams bejėgiškai stebint ginkluotus vyrus.

Tad suprantama, kodėl nuotraukos liudija, kad daug žmonių palankiai žiūri į svetimšalius karius, į kitų valstybių karinę intervenciją. Kaip katalikiškai žinių agentūrai „Fides“ sakė Malio vyskupų konferencijos sekretorius kun. Edmundas Dembele, Malio žmonės buvo labai paguosti prancūzų karinės intervencijos. Kai džihadistų grupės užėmė Konos miestą sausio 10-ąją, maliečiai sulaikė kvapą, baimindamiesi, kad sukilėliai tuoj pasieks pietus.

Panašiai kalbėjo ir baptistų pastorius Nouh Yattara, darbavęsis Timbuktu, iš kur turėjo bėgti dėl grasinimų jį nužudyti.

Nutolus islamistinės okupacijos pavojui, iškilo kiti sunkumai, pirmiausia susiję su dešimtimis tūkstančių pabėgėlių, kurie traukiasi iš susirėmimų zonos. Malio sostinės Bumako arkivyskupas Jean Zerbo jau paprašė atidaryti humanitarinius koridorius, Caritas Internationalis jau siunčia pagalbą šalies Caritas organizacijai. Pasak arkivyskupo Zerbo, Malio žmonės žengia į naują kentėjimų periodą, tad reikia visokeriopos pagalbos pabėgėliams: maisto, geriamo vandens, higieninių priemonių, vaistų, taip pat antklodžių. Caritas Internationalis skelbia, kad iš Malio šiaurės į pietus ir kitas valstybes pasitraukė apie 400 000 žmonių. (Vatikano radijas)