Maldų savaitė už krikščionių vienybę prieš 50 metų
Prasidėjo Maldų savaitė už krikščionių vienybę. Šiai tradicijai, gimusiai protestantiškoje
aplinkoje, jau daugiau kaip 100 metų. Jau daugiau kaip aštuonis dešimtmečius maldų
savaitėje kasmet dalyvauja ir katalikai. Tačiau pats rimčiausias apsisprendimas už
ekumenizmą įvyko prieš penkis dešimtmečius vykstant Vatikano II Susirinkimui. Apie
krikščionių vienybę buvo diskutuojama jau pirmojoje Susirinkimo sesijoje, vykusioje
1962 m. spalio 11 – gruodžio 8 dienomis, o galutinis jų rezultatas – Susirinkimo dekretas
apie ekumenizmą „Unitatis redintegratio“ – paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.
Šiandien,
šiemetinės ekumeninės savaitės pradžios proga, kviečiame pasiklausyti kaip Vatikano
radijas informavo apie lygiai prieš penkiasdešimt metų švęstą maldų savaitę už krikščionių
vienybę.
1963 m. sausio 18 d. Vatikano radijo laidos lietuvių kalba ištraukos:
„Visi
krikščionys šios oktavos metu yra kviečiami melstis, kad pagaliau įvyktų Kristaus
pageidavimas, kad visi būtų viena, kad krikščionys sudarytų vieną šeimą ir vieną Bažnyčią
[...]. Nuo šios tikėjimo vienybės priklauso ir dvasinė bei moralinė tautų vienybė
[...]. Religinis susiskaldymas daug kenkia pačiai kultūrai, papročiams ir kitoms gyvenimo
apraiškoms. Tai ypač skaudžiai pajuntama misijų darbo bare. Religinio susiskaldymo
žalingumą mato ne tik katalikai, bet ir nekatalikai. Užtenka tik paminėti, kad šios
maldų oktavos įkūrėjas buvo episkopalų pastorius Paul Wattson [...]“.
„Šiais
metais maldų oktava už krikščionių vienybę yra visuotinio Bažnyčios Susirinkimo –
Vatikano II ženkle. Todėl ir ši maldų oktava, kur tik įmanoma, bus pravedama su ypatingu
iškilmingumu. Visi tikintieji, o ypač krikščionys, turi pajusti ir suprasti, kad jie
priklauso vienai šeimai ir turi sudaryti vieną šeimą. Bet kad tai įvyktų, dar reikia
pašalinti daug kliūčių, daug ką išsiaiškinti, prasklaidyti nepasitikėjimo miglas ir
su tikru nuoširdumu ieškoti bendros kalbos. Reikia daugiau dėmesio kreipti į tai kas
mus vienija, o tai padės geriau vieniems kitus suprasti ir, laikui bėgant, pašalinti
ir tai, kas mus skiria. Bet visa tai reikalauja daug geros valios ir daug maldų.
Pats
Kristus savo pavyzdžiu yra parodęs, kad šioje srityje reikia daug ir nuoširdžiai melstis.
Jis prieš pat savo kančią ir mirtį kreipėsi į savo dangiškąjį Tėvą prašydamas, kad
jo mokiniai ir visi krikščionys išliktų vienybėje. Ši, iš Kristaus maldos išplaukianti
vienybė gali būti trejopa: pirmiausia – tai vienybė tarp pačių katalikų [...]. Toliau
– vienybė tarp krikščionių [...]. Ir pagaliau vienybė tarp nekrikščionių, kuri pasireiškia
pagarba Bažnyčiai [...]“.
„Šia proga įdomu bent trumpai pažvelgti, kaip ši
trejopa vienybė pasireiškė visuotinio Bažnyčios Susirinkimo – Vatikano II pirmosios
sesijos metu. Pirmiausia Katalikų Bažnyčios vienybė suspindėjo šv. Petro bazilikos
didžiosios navos įspūdingu vaizdu: apie du su puse tūkstančio vyskupų iš įvairiausių
kraštų susirinkę į vieną vietą. Jie buvo skirtingų rasių, skirtingų kultūrų bei papročių,
tačiau juos visus jungė tas pats tikėjimas. [...] Posėdžių metu juos visus jungė viena
broliška dvasia. Tiesa, nors ir ne be pagrindo buvo kalbama apie Susirinkime pasireiškiančias
dvi Susirinkimo tėvų tendencijas, tačiau, nežiūrint to, nesutarimas vyko ne dėl pačios
doktrinos, tik dėl jos formulavimo ar praktiško perteikimo būdų. Žodžiu, visuotinio
Susirinkimo pirmojoje sesijoje aiškiai pasireiškė Katalikų Bažnyčios vienybė.
Taip
pat pasireiškia ir antros rūšies vienybė – tarp krikščionių, bet ne katalikų. Čia
nekalbama apie [...] jų priklausymą vienai, juos apjungiančiai institucijai, bet apie
jų palankų nusistatymą Katalikų Bažnyčios link“. [...]
„Ir pagaliau nekrikščionių
parodyta pagarba Katalikų Bažnyčiai šio Susirinkimo pirmosios sesijos metu išreiškė
trečią vienybės rūšį. Ypač jų delegacijos [...] tai ryšiai parodė. Jų tautų senos
kultūros, kaip kinų, japonų, indų turi sveikų papročių bei respektuotinų tradicijų.
Tai kadaise bendro, visai žmonijai suteikto apreiškimo padariniai. Visa tai jungia
visus ir skatina ieškoti tolimesnės vienybės meilėje ir tiesoje. Tam tikslui ir skiriama
ši maldų oktava“.