Arkiv. Dominique Mamberti. Sąžinė yra tikrasis laisvės šaltinis

Europos žmogaus teisių teismas sausio 15 dieną paskelbė sprendimą keturių britų byloje, kurioje, viena vertus, pripažino, kad britų teisėsauga nepakankamai gerbė ir gynė vienos moters religijos laisvę, kai šiai darbovietėje buvo liepta nusiimti krikščionišką simbolį – kryželį ant grandinės. Tačiau kitų dviejų asmenų atveju Strasbūro teismas atmetė sąžinės prieštaros argumentą, atsisakant tuokti tos pačios lyties asmenis ar konsultuoti homoseksualias poras. Tai komentavo arkivyskupas Dominique Mamberti, Popiežiaus valstybės sekretorius santykiams su valstybėmis.

Pasak jo, šios bylos rodo, kad klausimai susiję su sąžinės ir religijos laisve yra sudėtingi, ypač europietiškose visuomenėse, kuriose auga tiek religinė įvairovė, tiek laicizmo užkietėjimas. Yra reali rizika, kad moralinis reliatyvizmas, kuris save primeta kaip naują socialinę normą, paplaus individualios sąžinės ir religijos laisvės pamatus. Bažnyčia nori ginti sąžines ir religijos laisves visomis aplinkybėmis, taip pat ir prieš „reliatyvizmo diktatūrą“. Tam reikia aiškinti sąžinės racionalumą apskritai ir moralinį krikščionių veikimą paskirai. Kalbant apie moraliai prieštaringas temas, kaip kad abortas ar homoseksualumas, sąžinių laisvė turi būti gerbiama. Ji, vietoj to, kad būtų kliūtis pliuralizme tolerantiškos visuomenės kūrimui, yra jos sąlyga.

Arkivyskupas Mamberti priminė praėjusią savaitę popiežiaus Benedikto XVI diplomatiniam korpusui prie Šventojo Sosto pasakytus žodžius, jog veiksminga pagarba religijos laisvei reikalauja pagarbos teisei į sąžinės prieštarą. Tai laisvės paribys, kuri paliečia didžiuosius etikos ir religijos principus, įsišaknijusius pačiame žmogaus asmens orume. Tai yra atraminis mūras visuomenei, kuri iš tikro nori būti laisva ir demokratiška. Todėl individualios ir institucinės sąžinės prieštaros uždraudimas atvertų duris netolerancijai ir priverstiniam sulyginimui.

Sąžinės laisvės erozija taip pat liudija apie tam tikrą pesimizmo formą dėl žmogaus sąžinės sugebėjimo atpažinti gėrį ir blogį. Tada rašytinis įstatymas monopolizuoja moralumo apibrėžimą. Tad ir šiuo atveju Bažnyčios pareiga yra priminti, kad visi žmonės, kokie bebūtų jų įsitikinimai, per sąžinę turi prigimtą gebą skirti gėrį nuo blogio, pareigą pagal tai veikti. Čia yra tikrasis laivės šaltinis.

Anot Santykių su valstybėmis sekretoriaus, Bažnyčiai gerai supranta, kaip sunku pliuralistinėje visuomenėje apibrėžti santykius tarp civilinių autoritetų ir skirtingų religinių bendruomenių, atsižvelgiant į socialinės santarvės ir bendrojo gėrio reikalavimus. Šiame kontekste Šventasis Sostas atkreipia dėmesį į būtinybę saugoti religijos laisvę, taip pat socialinę ir kolektyvinę jos dimensiją. Ši dimensija atitinka iš esmės socialią žmogaus ir religinio fenomeno prigimtį. Bažnyčia neprašo iš valstybės, kad leistų religinėms bendruomenėms tapti „zonomis be teisės“, bet kad jos būtų pripažintos, kaip „laisvės erdvės“ dėl teisės į religijos laisvę, gerbiant teisingą viešąją tvarką. Ši doktrina nėra rezervuota katalikų Bažnyčiai, bet galioja bendrai. (Vatikano radijas)