Nėra ekumenizmo be kovos už socialinį teisingumą

Bauginanti liepsnos pašvaistė nusidriekia danguje. Tvankus oras tampa dar sunkesnis ir dusinantis. Liepsnoja neapykantos ugnis, gaisras plečiasi ir iš vargano namo greitai nieko nelieka. Gyvenimo prisiminimai, rūbai, baldai virsta pelenais. Sudegusi Šventojo Rašto knyga, apanglėjęs Kristaus paveikslas, prieš kurį kiekvieną vakarą šeima susirinkdavo maldai. Tačiau namų šeimininkė Sara Digal nepasiduoda skausmui ir kreipiasi į Tą, kuris visada išklauso vargšų maldų, sakydama: „O Viešpatie, atleisk mums mūsų kaltes. Išlaisvink mus, Viešpatie“. Prisiartina penki jos vaikai ir kartu su ja meldžiasi. Prisiartina ir kaimynai, karie pirma iš išgąsčio buvo pasislėpę. Skausmo ir ašarų išvagotu veidu Sara drąsiai ištaria: „Geriau mirti, bet nenustoti būti krikščione“.

Tai 2008 metų Indijos Orisos valstijoje konkretaus įvykio liudijimas. Tai vienas iš tekstų, kuriuos Indijos krikščionys parengė maldų už krikščionių vienybę savaitei. Į dėmesio centrą iškeliamas Indijoje diskriminuojamų dalitų, benamių, visų atstumtųjų likimas.

Sausio 18-25 dienomis viso pasaulio krikščionys yra kviečiami apmąstyti pranašo Michėjo žodžius: „Ko Dievas nori iš savo tautos?“ (plg. Mch 6,6-8). Taigi, esame yra kviečiami apmąstyti ką reiškia vykdyti teisingumą, ieškoti gėrio ir nuolankiai gyventi Dievo akivaizdoje. Maldų už krikščionių vienybę oktavoje esame kviečiami dvasiškai keliauti kartu su Indijos dalitų bendruomene ir su visais tais, kurie kovoja už teisingumą. Ėjimas link išlaisvinimo yra neatskiriamas nuo kelionės link vienybės. Žmonių skirstymas į kastas, apartheidas, rasizmas ir nacionalizmas griauna krikščionių krikščionybę.

Indijoje dalitų, kitaip dar vadinamų „neliečiamųjų“, yra apie 180 milijonų, kurie gyvena visiškame skurde, antisanitarinėmis sąlygomis, atskirti nuo visuomenės. Visų niekinami ir išnaudojami dalitai lyg vergai dirba sunkiausius ir sveikatai pavojingus darbus. Indijoje yra apie 24 milijonai krikščionių, 80 % iš jų vienaip ar kitaip yra susiję su dalitų bendruomene.

Reikia paminėti ir tai, kad pastaraisiais metais persekiojimų banga Indijoje palietė visus krikščionis, tiek katalikus, tiek protestantus, tiek ortodoksus. Indijos krikščionių maldų oktavai parengtame tekste rašoma, kad visų laikų ir vietų kenčiantys žmonės, kartu su Kristumi klausia Tėvą kodėl juos apleido. Krikščionys tiki, kad galinga Kristaus mokiniams dovanojama meilė ir tik meilė gali leisti nušvisti šviesai sunkiais istoriniais momentais.

Pirmoji maldos už krikščionių vienybę savaitė buvo surengta 1908 m. sausio 18–25 dienomis Niujorke. Maldų už krikščionių vienybę iniciatorius amerikiečių episkopalų kunigas Paul Wattson dar 1898 metais įkūrė protestantų religinę bendruomenę, pavadintą „Susitaikinimo bendrija“. Bendruomenę Paul Wattson įkūrė pranciškonų tretininkų pavydžiu, o vos praėjus metams po pirmosios maldų už krikščionių vienybę savaitės, 1909 metais Paul Wattson kartu su „Susitaikinimo bendrija“ perėjo į katalikybę.

Tuo tarpu Katalikų Bažnyčia pirma kartą maldų savaitę už krikščionių vienybę, popiežiui Pijui X pritarus ir vėliau popiežiaus Benedikto XV paraginta, minėjo 1916 metais. Koordinuoti įvairių Bažnyčių maldas už vienybę ir jas rengti tuo pačiu metu pradėta 1935-aiais. O nuo 1968 m. maldos savaitės turi bendrą temą, kurią kartu suderina Rytų Bažnyčias ir protestantiškas bendruomenes vienijanti Ekumeninė Bažnyčių taryba ir Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. (Vatikano radijas)