Vysk. Jono Borutos SJ žodis 2013 m. Sausio 13-osios minėjime Lietuvos Respublikos
Seimo rūmuose
Mieli šio minėjimo dalyviai, LR Prezidente, Seimo ir Vyriausybės Vadovai, Gerbiami
Seimo nariai, šio minėjimo garbingieji svečiai! Kasmet, jau daugiau nei 2 dešimtmečius
daugumos Lietuvos žmonių tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje užsienio šalyse su šventu
jauduliu savo širdimis jie lanko Lietuvai brangias žuvusių tėvynainių krauju aplaistytas
vietas: šiuos Seimo, Lietuvos Radijo ir Televizijos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą
– jų prieigas. Nors skaudžius įvykius prisimename, tačiau prisimename ir kažką labai
šviesaus, kaip visa tauta ir mūsų krašto žmonių visuomenė (su nedidelėmis išimtimis)
tuomet buvo vieningi savo siekiuose, tarpusavio pagarboje. O kaip katalikų vyskupas
priminsiu, kad tada niekam nekilo mintis kaip dabar kartais reikalaujama „iš viešosios
erdvės pašalinti krikščioniško tikėjimo ženklus“, ženklus to krikščioniško tikėjimo,
kuris per 600 metų formavo ir vienijo įvairias gentis į vieningą Lietuvos valstybę,
o sunkiais istorinių išbandymų metais mūsų krašto žmonėms buvo dvasinės atramos ir
tvirtybės bei ištikimybės šaltinis, kilniai, humaniškai Tėvynės ir tautos meilei.
Daugelio
žmonių širdyse ir šiandien ta tuomet išsiskleidusi Lietuvos žmonių vienybė yra giliausias
ilgesys ir troškimas. Kaip gera, kad ir šiandien bendro Tėvynės gėrio siekdami būtų
vieningi šių dienų Lietuvos žmonės, nepaisant jų įvairovės, partinės priklausomybės,
kad visi savo troškimų viršūne laikytume ne asmeninius ar atskirų grupių interesus,
o bendrą tiek dvasinę, tiek materialinę visų mūsų piliečių gerovę. Kad visi, t.y.
kiekvienas, stengtumės pagal savo galimybes ir turimą valdomą nuosavybę prisidėti
prie bendros visų mūsų Lietuvos žmonių gerovės. Sausio 13 dienos minėjimai tiek prasmingi
ir reikšmingi, kiek mes tuose renginiuose dalyvaudami kiekvienas atliksime šioje srityje
sąžinės tyrimą, kaip anksčiau kad sakydavome – sąžinės sąskaitą. „Geresnio paminklo
didvyriams nebus kaip vykdymas jų idealo“.
Kita mintis, kuri dalyvaujant šiuose
minėjimuose nuskamba mūsų širdyse, kad sausio 13-osios įvykiai Naujausių laikų Lietuvos
istorijoje yra labiausiai Lietuvą viso pasaulio mastu išgarsinę įvykiai – mūsų žmonių
vienybė, susitelkimas ir ištvermė siekiant kilnių dalykų, o ne vėlesnių laikų mūsų
visuomenės susiskaldymas, tarppartinės rietenos – kai jos vyksta tokioje mažoje tautoje
ir valstybėje kaip Lietuva – platesniu – pasauliniu mastu mažai ką domina. Mes galime
būti reikšmingi, būdami vieningi ir siekdami kilnių tikslų, kaip aną sausio 13-ąją.
Šiemet
Žemaičių žemės krikščionys mini Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Tuomet plačiai
Europos kontinente nuskambėjo ne tik žemaičių, bet ir Lietuvos vardas. Vėlyvą 1413
metų rudenį du mūsų krašto valdovai, Algirdaičių lyderis, ir jau Lenkijos karaliumi
tapęs Jogaila (Vladislovas) ir Kęstutaičių lyderis Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas
(Aleksandras) Kaune sėdo į mažą laivelį ir, plaukdami Nemunu ir po to Dubysa, pasiekė
Žemaičių žemės glūdumą... Prieš tai per du kartus (t.y. 1394-1398 ir 1411-1413 metais)
į Žemaitiją (dar juridiškai kryžiuočiams priklaususią) Vytautas atsiuntė kunigus,
daugiausia Pragos universitete teologijos mokslus baigusius ir jau pramokusius lietuvių
kalbos, kad padėtų žemaičiams pasiruošti krikštui... Po Žalgirio pergalės, tais minėtais
1413-aisiais, turėdami laisvesnes rankas (juridine prasme), minėti valdovai patys
atvyko į Žemaitiją vadovauti pirmai žemaičių krikštijimo akcijai... Tuomet iš keleto
tūkstančių pakrikštytų žemaičių Vytautas atrinko 60-ties kilmingų vyrų delegaciją
ir ją pasiuntė į 1414 metais prasidėjusį tarptautinį bendraeuropinį forumą – Konstancos
bažnytinį Susirinkimą. Jame dalyvavo ne tik Bažnyčios dignitoriai, bet ir beveik visų
Vakarų Europos valstybių vadovai, jų atstovai ar net delegacijos. Žemaičių delegacija
tam Europiniam forumui pristatė garsųjį žemaičių skundą, kartu ir prašymą – prašydami
tarptautiniu mastu pripažinti teisę, kad žemaičių pasirinkti valdovai Vytautas ir
Jogaila, o ne Vokiečių ordinas yra ir būtų žemaičių valdovai, t.y. pripažinti žemaičiams
teisę patiems pasirinkti, kas juos valdys, vadovaus ir atstovaus, be to, prašė atsiųsti
Bažnyčios aukščiausios vadovybės įgaliotus vyskupus, – žemaičių pageidaujamus – Vilniaus
ir Lvovo ganytojus pabaigti žemaičių krikštijimą ir įsteigti žemaičių atskirą vyskupiją,
tiesiogiai pavaldžią Romos popiežiui ir nepriklausomą nuo svetimų kraštų bažnytinių
centrų. Konstancos Susirinkime svarstant šį žemaičių kreipimąsi vyko plati diskusija
apie tautų teisę pačioms pasirinkti sau valdovus, kurti suverenias nacionalines valstybes
bei bažnytines struktūras. Šią Konstancos Susirinkime vykusią diskusiją, kaip tik
sausio 13-osios įvykių ir sovietinės imperijos subyrėjimo kontekste, 1995 m. spalio
5 dieną minint Jungtinių Tautų organizacijos įsteigimo 50-ties metų sukaktį, minėjo
popiežius Jonas Paulius II. Taip ta graži vienybės ir susitaikymo mūsų valdovų Jogailos
ir Vytauto manifestacija tapo įžanga Lietuvos ir žemaičių įsijungimo į Europos valstybių
bendriją prieš 600 metų ir jos aidas per sausio 13-osios įvykius Jono Pauliaus II
lūpomis rado atgarsį ir svarbiausiame XX a. pabaigos tarptautiniame forume.
Baigdamas
norėčiau priminti popiežiaus Jono Pauliaus II du svarbius palinkėjimus mūsų tautai,
išsakytus 1987 m. laiške Lietuvos vyskupams minint Lietuvos t.y. lietuvių aukštaičių
krikšto 600-tąsias metines:
„Krikštas jūsų tautą įjungė į didžiąją krikščioniškųjų
Europos tautų šeimą, į tą “krikščioniją”, kuri nulėmė šio žemyno likimą, kuri sudaro
patį brangiausią bendrą paveldą ir drauge pagrindą kurti taikingai ateičiai, ugdyti
pažangai ir tikrajai laisvei. Tokiu būdu Lietuva įėjo ir į tą kultūrinio persiformavimo
srovę, kuri prasidėjo to amžiaus Europoje, į kultūrinę srovę, kuri buvo persunkta
krikščioniškos dvasios ir atsivėrusi naujojo humanizmo poreikiam, kurie iš tikėjimo
sėmėsi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios išaukštino Europos
istoriją ir per Europos žmones nešė pažangą kitiems kontinentams.
Reikšmingas
yra faktas, kad šalia Bažnyčios, į kurią įsijungiame per krikštą, kita apsigynimo
tvirtovė lietuviams buvo šeima: taip, krikščioniškoji šeima, toji tikra “namų židinio
Bažnyčia”, tvirtai įsišaknijusi tikėjimo vertybėse, kuri gyvena meile, auka, tarpusavio
pasiaukojimu. Jūsų Tėvynėje krikščioniškoji šeima visada sugebėjo likti ištikima savo
pašaukimui priimti, saugoti ir perduoti vaikam brangiąją “Krikšto” dovaną, tokiu būdu
tapdama “pilnutinio žmogiškumo mokykla”. Bažnyčia ir šeima, nors tarp daugelio
sunkenybių ir kliūčių, įstengė išlaikyti gyvą tikėjimą ir gyvą kultūrą. Tai jų dėka
tauta neprarado savo tapatybės ir savo sąmonės. Taip pat ir šiandien, kai laikai daugeliu
atžvilgiu nėra palankesni negu praeityje, Bažnyčia ir šeima ištikimai saugoja tą šventą
ir neliečiamą turtą. Šeima yra didžiųjų žmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių šventovė:
sąžinės laisvės, žmogaus asmens orumo, tėvų paveldo, kultūrinės tradicijos ir moralinės
energijos išteklių, kurie slypi šiose vertybėse ir kuriuose yra sudėtos ateities viltys.“
Taip rašė Jonas Paulius II lietuviams dar sovietinės priespaudos metais, visai ne
šiandieninių ideologinių batalijų kontekste. Tačiau tai ir mūsų šiandieninėje situacijoje
reikšmingi priminimai ir paskatinimai.
Norėčiau palinkėti, kad kaip prieš 600
metų Vytauto ir Jogailos po ilgų nesantaikos metų atnešė palaimingų vaisių mūsų krašto
žmonėms, taip šie tradiciniai sausio 13-tosios minėjimai, taip ir žemaičių krikšto
jubiliejaus šventimas vienytų kilnių tikslų siekti visų grupių bei partijų žmones.
Kviečiu
visus dalyvauti žemaičių krikšto jubiliejaus šventėje žemaičių žemėje. Ačiū už dėmesį.