Br. Alois apie naujametinį Taizé susitikimą Romoje: „Mums reikia vieniems kitų“

Tūkstančiai jaunuolių, daugiausia katalikų, bet taip pat protestantų ir ortodoksų, gal tiesiog ieškančių ir besidominčių, dalyvavo tradiciniame Taizé bendruomenės surengtame naujametiniame susitikime, šį kartą vykusiame Romoje. Gausi grupė atvyko iš Lietuvos.

Iš mūsų europietiško susitikimo Romoje vaizdų, Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ puslapiuose rašo brolis Alois, Taizé ekumeninės bendruomenės vadovas, norėčiau paryškinti du. Šeštadienio, gruodžio 29 dienos vakaro 45 000 jaunuolių tyla, trukusi ilgas minutes, meldžiantis šv. Petro aikštėje kartu su Benediktu XVI, buvo nepamirštamas jų dvasinio ieškojimo gylio ženklas. Tą vakarą katalikai, protestantai, ortodoksai tarsi iš anksto patyrė taip trokštamą vienybę.

Kitą vaizdą buvo galima pamatyti kiekvienos dienos vidudienį Didžiajame Cirke. Tūkstančiai jaunuolių, kalbantys Europos kalbomis, iš pačių įvairiausių šalių, laukė eilėse maisto davinio, sėdosi ant žolės, džiaugdamiesi valgė: atrodė tarsi evangelinių pasakojimų apie duonos padauginimą iliustracija pačioje miesto širdyje.

Brolis Alois priminė, kad naujametinis susitikimas Romoje buvo vienas iš pasitikėjimo piligrimystės etapų, prieš kurį buvo ir po kurio dar bus kiti.

Atvykome į Romą kaip piligrimai. Kai kuriems šis kelias prasidėjo dar lapkritį Kigali mieste, Ruandoje. Daug jaunuolių iš rytų Afrikos ir tolimesnių regionų susirinko išreikšti savo troškimą dėl taikos šioje šalyje, kuri tiek kentėjo. Tad iš Ruandos atsinešame susitaikymo kvietimą, tęsia brolis Alois.

Pasak jo, Bažnyčia trokšta prisidėti prie gilaus susitaikymo, kuris yra daugiau už priverstinį sugyvenimą, nes yra širdžių susitaikymas. Bet kaip sutaikyti tai, kas, rodos, nesuderinama? Neturime nusivilti, nes Kristus atėjo sutaikyti to, kas buvo priešinga.

Taizé bendruomenės vadovas padėkojo visiems, kurie prisidėjo prieš naujametinio jaunuolių susitikimo: popiežiui, Romos vyskupijai, dvasininkams, vienuolijoms, taip pat miesto valdžiai ir visoms institucijoms, kurios prisidėjo.

Brolis Alois dėkojo šeimoms, kurios atvėrė savo namų duris jauniesiems piligrimams: svetingumas liudija bažnytinę bendrystę, mezga draugystes tarp tautų. Svetingumas yra taikos ženklas. Bet ir tie, kurie nakvojo grupėmis, jautė džiaugsmą būti kartu.

Romoje jaunuoliai atrado tikėjimo tęstinumo ženklus nuo pat apaštalų laikų iki pat šiandien, ypač susitikdami didžiosiose septyniose bazilikose ir miesto senosiose bažnyčiose, kuriose malda vyko vienu metu.

Kaip piligrimai, rašo br. Alois, visi esame kelyje link asmeniškesnės bendrystės su Dievu, link gilesnės bendrystės vieni su kitais. Tad buvo fundamentalu, kad kiekvienas susitikimo dienas išgyventų kaip vidinę piligrimystę, savyje išlaisvindamas pasitikėjimo Dievu šaltinius. Šiuo keliu eisime ir visais šiais ką tik prasidėjusiais metais.

Šiandien yra būtina atsakyti nauju būdu į klausimą: kodėl tikėti į Dievą? Pasaulyje, kuriame pasitikėjimo Dievu vis mažiau, asmeninis atsakas į šį klausimą gali suteikti egzistencinę orientaciją.

Po Romos, priminė br. Alois, jis kartu su šimtu jaunuolių iš 25 šalių tęsė piligrimystę Stambule, Turkijoje, kur buvo priimti įvairių ortodoksų krikščionių bendruomenių, gyvenančių kaip mažuma.

Iš Kigali į Romą, iš Romos į Stambulą – tapome dar sąmoningesni, kad mūsų gyvenimo piligrimystėje mums reikia kitų. Niekas negali tikėti vienas. Tai tiesa tiek asmenims, tiek šeimoms ir bendruomenėms, parapijoms: mums reikia vieniems kitų, nes tam tikra prasme esame visi vargšai. Mums reikia kitų, kurie gyvena skirtingose valstybėse, kontinentuose. Viena iš prievartos ir neteisingumo priežasčių yra kito nepažinimas. Mes, krikščionys, galime prisidėti prie taikos pasaulyje, kurdami tiltus per asmeniškus draugystės ryšius. (Vatikano radijas)