Kristaus krikštas

Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.

Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.
(Lk 3, 15-16. 21-22)

DIEVAS MUMYSE

Tą dieną, kaip paprastai, dykumoje plieskė saulės spinduliai, ir tik nendrės žymėjo Jordano upės krantus. Jonas Krikštytojas, pakėlęs akis, pažvelgė į savo eilės laukiančiųjų minią. Kai kurie jų meldėsi, kiti, išklausę jiems skirtų įspėjimų, susimąstę, ašarojo.

Evangelistas Lukas šią situaciją nusako vienu žodžiu: „Jie laukė“.

Jonas buvo išvargęs, iškankintas dykumos ir nuolat kepinančios saulės, išsekęs nuo nuolatinio pasninko ir savo noru prisiimto vargo. Jis suprato, kad jo pasiuntinybė eina į pabaigą…

Iki Jono Krikštytojo pasirodymo dykumoje Izraelio tauta jau tris šimtmečius negirdėjo jokio pranašo balso, tad ir tikėjimas buvo sustingęs, nelankstus, pripildytas taisyklių ir draudžiamų peržengti dalykų. Netenka stebėtis, kad pas Joną Krikštytoją prie Jordano upės žmonės skubėjo net iš sostinės, palikdami šventyklą, kad tik galėtų susitikti su pasitikėjimo vertu liudytoju. Panašiai atsitinka ir šiais laikais…

Tą dieną Jonas, nužvelgęs krikšto laukiančiųjų eilę, pajuto, kad jo krūtinėje šoktelėjo širdis, taip, kaip tuomet, kai Marija atėjo aplankyti \jo motinos Elžbietos, ir jis, dar negimęs, savo judesiu išreiškė džiaugsmą, susitikus pasaulio Gelbėtoją. Dabar jau jis pats savo akimis mato ateinantį Jėzų.

Išganytojas prie Jono Krikštytojo ėjo su nusidėjėliais, atgailautojas su atgailautojais. Jam nereikėjo prašyti atleidimo, nes Jo širdyje nebuvo nė šešėlio nuodėmės, tačiau Jis nenorėjo naudotis jokiomis privilegijomis. Jis, neturėdamas nieko bendro su tamsybėmis, sutiko pasidalyti mūsų tamsa, kad ją nušviestų savo buvimu.

Ne Jordano vanduo nuplaus Jo nuodėmes, bet Jo buvimas pašventins vandenį. Jis, kaip skelbia Jonas Krikštytojas, nieko nebaus ir neatstums, bet bus kartu su nusidėjėliais ir ieškos paklydusios avelės.

Šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje girdime, kaip pranašas Izaijas, kartu su daugybe žydų ištremtas į Babiloniją, drąsina pasimetusią ir palūžusią tautą, kalbėdamas jai apie Dievo atėjimą. Kitoje vietoje pranašas tvirtina, kad ir Dievo garbė palieka sugriautą šventyklą ir supančiota grandinėmis išeina iš ten, kad būtų su savo tauta.

Jėzaus pasirodymas prie Jordano ir yra tos pranašystės patvirtinimas. Jėzus yra Dievas su mumis, save atidavęs mums visiškai, nieko nepasilaikydamas sau, nekeldamas jokių išankstinių sąlygų.

Galima būtų sakyti, kad praėjusį sekmadienį palikome Jį ant Motinos kelių, garbinamą išminčių. Šiandien Jį atrandame jau suaugusį, ryžtingą, vienybėje su kitais žmonėmis. Prasideda viešasis Dievo gyvenimas…

Evangelistas sako, kad pasikrikštijęs Jėzus meldėsi. Tik maldoje, įsigilinę į savo dvasią, galime suvokti, kas iš tiesų įvyksta, priimant sakramentus. Besimelsdamas Jėzus patiria Tėvo artumą, atsiveria dangus ir Dvasia balandžio pavidalu nusileidžia ant Jo. Tai įvaizdžiai, dvasiniai ženklai, parodantys gilesnę tikrovę. Pasigirdę žodžiai reiškia viena: Jėzus suvokia, kad yra mylimas, kad Jo darbai atitinka Tėvo valią.

Tik ugdydami savo dvasinį gyvenimą galime suvokti, kaip Dievas mums myli. Tik besimelsdami atskleidžiame sau Dievo buvimą, ugnį, kuri viską apima, sudegina, apšviečia. Dievo dvasia neveltui lyginama su liepsna, nes per krikštą gauta dieviška gyvybė nereiškia nuobodulio, vidutiniškumo, baimės ar nuodėmės. Dvasia yra ugnis, padedanti mūsų širdyse užsiliepsnoti Dievo buvimo šviesai.

Dauguma mūsų priėmė krikšto sakramentą dar būdami kūdikiais. Mūsų tėvai, daugiau ar mažiau sąmoningai, norėjo su mumis, tik gimusiais, pasidalyti savo širdies džiaugsmu ir meile Dievui. Deja, ši meilės dovana fizine prasme liko praeityje ir mes neturime supratimo, kas iš tiesų tą dieną įvyko mūsų sielose.

Tačiau juk tai yra labai aišku: mes tapome Dievo vaikais, šventųjų bendrapiliečiais, pašauktais ir galinčiais mylėti.

Dievo vaikais: mes galime planuoti tapti scenos žvaigždėmis, gauti Nobelio premiją, tačiau nė vienas mūsų planų nebus didesnis už galimybę tapti Dievo vaiku… o jais mes jau esame!

Šventųjų bendrapiliečiais: priklausome didžiajai Dievo meilei – Bažnyčiai, sudarytai iš vargšų nusidėjėlių, kokiais esame ir mes, tačiau kartu esančių didžiais Dievo meilės liudininkais, galime pasinaudoti ir pasitikėti didžiųjų šventųjų užtarimu.

Mylimi ir galintys mylėti: išvaduoti iš nuodėmės jungo, iš tamsybių, iš didžiosios blogio apgaulės, Kristaus išgelbėti, galime Jo meilės ir malonės padedami, mokytis mylėti taip, kaip Jis.
Išeidami iš bažnyčios mes grįžtame į savo įprastą gyvenimą: darbovietę, mokslo įstaigą, namus, tačiau grįžtame, suvokdami, kad savyje nešamės Dievo buvimą, savyje pasėtą sėklą, kuriais reikia leisti augti… (mons. Adolfas Grušas)