Katalikų Bažnyčios katekizmas (11). Aš tikiu

Vieni sako „aš tikiu“, kiti – „aš netikiu“. Ką iš tiesų reiškia žodis „tikėti“? Katekizmas sako, kad „tikėti“ apima du dalykus: asmenį ir tiesą (177). Tačiau pirmenybė visuomet priklauso asmeniui. Tikėjimo branduolys yra asmeninis žmogaus santykis su Dievu, o ne tik tam tikrų teiginių apie Dievą, kad ir tikrų, kartojimas. Benediktas XVI aiškiai rašo: „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą“ (Deus caritas est, 1).

Mes išpažįstame apaštališkąjį tėjimą, o tai reiškia, kad mūsų tikėjimas kilęs iš apaštalų susitikimo su Jėzumi iš Nazareto. Tuo susitikimu remiasi ir mūsų asmeniniai susitikimai su Dievui stebint kūriniją, mūsų kasdienio gyvenimo įvykiuose ir mūsų širdyje.

Kitas Katekizmo minimas dalykas – tiesa – reiškia, kad tikėjimas tai taip pat „laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai“ (150). Išpažįstame tikėjimą kaip Dievo apreikštų ir Bažnyčios saugomų tiesų visumą. Tos tiesos, tai ne filosofavimas apie Dievą, bet jos teka iš konkretaus įvykio, iš Jėzaus Kristaus asmens. Krikščionių tikėjimas – tai žmogaus atsakas į Jėzaus asmenį, jo žodžius ir darbus (plg. 142). Tas atsakas remiasi žmogaus laisve, bet kartu jame glūdi ir klusnumas (plg. Rom 1,5). Katekizme skaitome: „Paklusti tikėjime reiškia laisvai pritarti išgirstam žodžiui“ (144). Vadinasi, klusnumas Dievui neprieštarauja mūsų laisvei. Priešingai – toks klusnumas, laisvai pasirinktas, leidžia mums būti savimi. Taip, kaip buvo savimi Mergelė Marija.

(Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas)