Benedikto XVI sveikinimai diplomatiniam korpusui. Susitikime su Popiežiumi dalyvavo ir Lietuvos ambasadorė.

Sausio 7 dieną Benediktas XVI susitiko su diplomatiniu korpusu prie Šventojo Sosto. Susitikimo su diplomatiniu korpusu metu popiežius tradiciškai pasakė kalbą, kurioje apžvelgė svarbiausius įvykius, aktualijas ir temas, ypač akcentuodamas taikos klausimą.

Bažnyčia nuo pat savo ištakų yra visuotinai orientuota, apkabina visą visatą, tad ir kiekvieną tautą, kultūrą ir tradiciją. Tokia orientacija nėra kišimasis į visuomenių gyvenimą, tačiau pasitarnauja jų piliečių geros sąžinės apšvietimui, kvietimui dirbti dėl kiekvieno asmens gėrio ir žmonijos progreso. Su tokia nuostata, pasak Benedikto XVI, Bažnyčia bendradarbiauja su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis.

Evangelija pagal Luką, pasakodama apie Kalėdų naktį, susieja Dievo pašlovinimą, taiką, tiesą ir teisingumą. Tačiau šiandien kartais linkstama manyti, kad tiesa, teisingumas ir taika yra utopijos, kurios viena kitą išskliaudžia. Atrodo, kad pažinti tiesą yra neįmanoma, o pastangos ją teigti dažnai pasibaigia prievarta. Iš kitos pusės, pagal paplitusį supratimą, įsipareigojimas taikai išsisemia paieška kompromisų, kurie užtikrina sugyvenimą tarp tautų ar piliečių. Priešingai, krikščionišku požiūriu egzistuoja glaudus ryšys tarp Dievo pašlovinimo ir žmonių taikos žemėje, nes taika nekyla vien iš žmogiškų pastangų, bet yra Dievo meilės dalis. Ir Dievo pamiršimas, negarbinimas gimdo prievartą. Kai nustojama ieškoti pagrindo objektyvioje ir transcendentinėje tiesoje, kaip įmanomas tikras dialogas? Kaip tokiu atveju galima išvengti, kad prievarta, deklaruota ar slapta, netaptų galutine žmogiškų santykių taisykle? Be transcendentinio atvirumo žmogus tampa lengva reliatyvizmo auka, jam sunkiai sekasi veikti pagal teisingumą ir įsipareigoti taikai.

Prie šiuolaikinių Dievo užmiršimo formų galima priskirti ir tą, kuri ignoruoja tikrąjį Jo veidą ir todėl yra religinio pobūdžio fanatizmo priežastis, pridūrė Šventasis Tėvas. Pasak jo, tai yra religijos falsifikavimas, kai iš tiesų ji siekia sutaikyti žmogų su Dievu, apšviesti ir ištyrinti sąžines, kiekvienam žmogui aiškiai parodyti Kūrėjo atvaizdą. Jei Dievo šlovinimas ir taika žemėje yra susiję, aišku, kad taika yra Dievo dovana ir žmogaus uždavinys, nes reikalauja jo laisvo ir sąmoningo atsako.

Šventasis Tėvas išvardijo daug kraštų, kuriuose šiandien trūksta taikos, pirmiausia esančius Artimuosiuose Rytuose: Siriją, Palestiną ir Izraelį, Iraką, Libaną. Taip pat minėjo Šiaurės Afriką, ypač Egiptą, Kongo Demokratinę Respubliką, Nigeriją, Malį, Centrinę Afrikos Respubliką.

Taikos kūrimas eina per žmogaus ir jo pamatinių teisių apsaugą. Toks įsipareigojimas reikalingas visose šalyse ir turi būti įkvėptas žmogaus asmens transcendentinio orumo ir jo prigimtyje įrašytų principų. Tarp šių pirmiausia yra pagarba žmogaus gyvybei kiekviename etape. Džiugu, kad Europos tarybos asamblėja pasisakė prieš eutanaziją, tačiau liūdina, kad keliose krikščioniškos tradicijos šalyse buvo siekiama įvesti arba išplėsti aborto liberalizavimą ir nebaudžiamumą. Tiesioginis abortas, norimas kaip tikslas ar priemonė, prieštarauja moraliniam įstatymui. Tai tvirtindama katalikų Bažnyčia nenori pasirodyti nesupratinga ar negeranoriška, taip pat ir motinos atžvilgiu. Greičiau kviečiama budėti, kad įstatymas neteisingai nepakeistų pusiausvyros tarp motinos ir negimusio vaiko vienodos teisės į gyvenimą.

Deja, yra daug dviprasmybių, kai kalbama apie žmogaus teises ir su jomis susijusias pareigas, ypač Vakaruose. Neretai teisės yra painiojamos su kraštutinėmis asmens autonomijos išraiškomis, kai asmuo remiasi tik pats savimi, nėra atviras Dievui ir kitiems, tačiau užsidaręs bandyme partenkinti savo poreikius. Kad būtų autentiškas, teisių gynimas turi atsižvelgti į žmogaus asmeninį ir bendruomeninį integralumą. Pagarba religijos laisvei taip pat yra socialinės taikos sąlyga, pridūrė popiežius, linkėdamas diplomatams gerų naujų metų ir buvimo taikos kūrėjais.

* * *

Naujametiniame visu prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatiniu korpuso susitikime su Popiežiumi pirmą kartą dalyvavo praėjusiais metais misiją pradėjusi Lietuvos ambasadorė Irena Vaišvilaitė. Iškart po Popiežiaus audiencijos įrašėme trumpą pokalbį, kuriame paprašėme papasakoti apie ir apie šį svarbiausią kasmetinį viso diplomatinio korpuso susitikimą, apie ambasadorės trumpą pokalbį su Popiežiumi ir, bendrai, apie Šventojo Sosto ir Katalikų Bažnyčios įtaką vadinamai „realiajai“ politikai ir diplomatijai, kurią šiuo metu vykdo valstybės.

Ambasadorė Irena Vaišvilaitė:

(Vatikano radijas)