Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Piemenys nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2,16-21)

BESIŠYPSANTIS VEIDAS

Švęsdami Kalėdas, leisdami sau bent šiek – tiek susikaupti tyloje, galime beveik fiziškai pajusti tų dienų svarbą visai žmonijai ir, žinoma, sau patiems. Tai tikrojo Dievo Veido nušvitimas mums, žemės vaikams. Dievas, mylėdamas mus, tarsi į šalį atideda savo dieviškumą ir visagalybę, kad nebijotume prie Jo artintis, kad galėtume Jį susitikti. Kalėdos – tai Dievas, kurį sutinkame, Dievas, kurį regime.

Gyvendami tokiomis nuotaikomis ruošiamės sutikti Naujuosius Metus… atsiprašau: Marijos, Dievo Gimdytojos iškilmę, nes tik taip krikščionis turi vadinti šią dieną.

Metų skaitmens pasikeitimas, arba, kaip kurie mėgsta pavadinti, metų virsmas, iš tiesų yra labai banalus įvykis, kurį vien tik žmonių neviltis pripildė pasaulietiškų apeigų, sudarytų iš fejerverkų žybsnių, keliamų tostų ir linkėjimų, kad ateinantys metai visus pripildytų džiaugsmo ir giedros nuotaikos.

Krikščioniška prasme visiškai atsakingai galime pasakyti, kad ateinantys metai tikriausiai bus labai panašūs į praeinančius: gal kiek geresni, o veikiausiai, kiek blogesni. Galbūt ir pavyks įveikti krizės pasekmes, tačiau kaip tai reikia paaiškinti daugybei darbo netekusių žmonių arba tiems, kurie buvo priversti ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje?!

Vis dėlto gerai, kad sugebame tikėtis, laukti ko nors geresnio. Taip laiką galime vertinti todėl, kad krikščionims laikas nuo tos akimirkos, kai jame gyvena Dievas, yra šventas. Kitais žodžiais galima būtų pasakyti: visa tai, kas išeina iš Dievo, yra Jo palytėta, tampa šventu.

Laikas, istorija, kiekvieno mūsų istorija nėra vienas kitą sekančių beprasmių įvykių virtinė, bet priešingai: tai metas, duotas Dievo plano mūsų atžvilgiu įvykdymui, tai amžinybės gabalėlis, kad taptume tikrais žmonėmis. Be abejo, yra labai gražių metų, keliančių pasitenkinimą darbo pasiekimais, begalinio džiaugsmo metai, kaip, pavyzdžiui vaiko gimimas, mokyklos baigimas, tačiau nestinga ir kitokių, kur kas sunkesnių metų, kuomet palieka mylimieji, ar metų lūžį tenka pasitikti, liūdint dėl amžinybėn išėjusio brangaus ir artimo žmogaus…

Gali pasirodyti keista, tačiau drįsčiau pasakyti: visuomet tuose įvykiuose yra gyvas Dievo švelnumas mums…

Geriausias linkėjimas, kurį galėtume pasiųsti vieni kitiems Naujųjų metų proga pateikiamas Šventųjų Mišių skaitomoje Skaičių knygos ištraukoje: galime palinkėti, kad per visus ateinančius metus Dievas šviestų mums savo Veidu.

Žodžiai „šviesti savo veidu“ yra nuostabus semitiškas posakis, kuriuo nusakoma žmogaus šypsena. Kai šypsomės, mūsų veidas nušvinta. Bene gražiausias linkėjimas ir būtų: kad sugebėtume išvysti besišypsantį Dievo Veidą.

Galime būti tikri, kad Dievas šypsosi. Tas kuris, myli, šypsosi net ir tada, kai patiria nedėkingumą bei priešiškumą, Besišypsantį Dievo Veidą mums parodė kūdikėlis Jėzus.

Dievas šypsosi mums. Jo Veidas nėra nei pasipiktinęs, nei neįžvelgiamas ir nesusinervinęs. Dievas šypsosi visuomet. Jei to nepastebime, vadinasi, problema slypi mumyse pačiuose, nes tada, kai esame prislėgti vargų ar skausmo, žvelgiame ne į Jį, bet, pasidavę savo emocijoms, nebeįžvelgiame tos šypsenos.

Mes negalime laukti, kad Dievas išspręs visas mūsų problemas, palengvins gyvenimą ar padarys jį ne tokiu komplikuotu. Gyvenimas yra paslaptis ir tokį jį privalome priimti ir gerbti, tačiau jei Dievas mums visada šypsosi, tai reiškia, kad yra dar kažkas, ko nepastebime, išeitis, kurios neįžvelgiame, tačiau ji tikrai yra, ir, pasitikėdami Dievu, jos savo tikėjimu ieškome. Todėl ir verta palinkėti, kad, kas beatsitiktų šiais metais, Dievas visuomet mums šypsotųsi.

Kad tą Dievo šypseną mokėtume pastebėti, turėtume sekti Dievo Motinos pavyzdžiu. Ji, kurią šiandien minime, kaip Dievo Gimdytoją, gimus Jėzui, patyrė daug rūpesčių: gimdymas vienatvėje, toli nuo savo namų, varginga prieglobstis, stebėtina piemenų atiduodama pagarba. Marija daug ko nesuprato, bet visa tai dėmėjosi ir svarstė savo širdyje. Kitais žodžiais tariant, ji stengėsi iš skirtingų detalių savo širdyje sudėlioti vientisą vaizdą.

Mūsų gyvenime dažnai trūksta vieno centrinio taško, nes esame pernelyg susirūpinę, kaip išgyventi kasdienybę ir tam atiduodame visas jėgas. Mums reikia atramos, kad sugebėtume ramiai apmąstyti visa, kas tame gyvenime vyksta. Tokiu atskaitos tašku gali būti tikėjimas ir būtų nuostabu, jei, pradėdami naujuosius metus, pradėtume savo kelią nuo Dievo, Jo Žodžio klausymosi, o mūsų kasdienybėje atsirastų vietos bent trumpai ramybės valandėlei.

Tikėkite, tuomet tikrai pamatysime, kad Dievas šypsosi mums…

(Mons. Adolfas Grušas)