Vietnamo vyskupas. Azijoje kultūros ir religijos skyrimas nėra aiškus

Azijos vyskupų konferencijų federacijos interneto svetainėje paskelbti gruodžio 10-16 dienomis Vietname vykusio susitikimo pranešimai, kuriuose pateikiama daug svarbių ir įdomių įžvalgų apie katalikybę Azijoje.

Vietnamietis vyskupas Paulius Bui Van Doc kalbėjo apie tai, kad jo šalyje Bažnyčios dialogas su kitais turėtų būti keturgubas.

Jau prieš kelias dešimtis metų, Azijos episkopatams susibūrus į vieną organizaciją, buvo nutarta, kad Bažnyčia Azijoje turi dialoguoti trimis kryptimis: su vargšais, su kultūromis ir su religijomis.

Šiais klausimais verta pastebėti, kad Azijoje kartais sunku skirti religiją nuo kultūros, nors šis skyrimas yra būtinas ir naudingas. Krikščionis negali būti kitos religijos išpažinėjas, tačiau gali būti kultūros, pavyzdžiui konfucionizmo, sekėjas.

Kitas aspektas – po pilietinio karo Vietnamas buvo suvienytas ir įkurta „Socialistinė Vietnamo Respublika“, kurioje galioja valstybinis ateizmas. Turint tokį kontekstą, logiška klausti – ar jau minėto trigubo dialogo nereikėtų papildyti kryptingu dialogu su ateizmu tiek Bažnyčios Vietname, tiek Bažnyčios Azijoje lygyje?

Žinoma, po Berlyno mūro griuvimo, Sovietų Sąjungos žlugimo, socialistinės valstybės Azijoje gerokai pasikeitė per pastaruosius 20 metų. Jos atsisakė dogmatinio marksizmo ir bando šią ideologiją lanksčiai ir kūrybingai adaptuoti prie dabartinės situacijos. Tuo pat metu dėl kelionių, žiniasklaidos, augančių prekybinių ir politinių ryšių, Vietnamui tampa pažįstamos ir kitos idėjos, kiti gyvenimo būdai, kuriuos gali lyginti su savaisiais. Tarp jų reikia paminėti ir tą kultūrą, kuri pasižymi sekuliarizmu, materializmu, vartotojiškumu ir reliatyvizmu. Ši nauja kultūra plinta ir Azijoje, trikdydama tradicines kultūras.

Čia dar kartą reikia akcentuoti, pasak vietnamiečio vyskupo, kad Azijoje, ypač kinų kultūros įtakoje esančiose šalyse, skirtumas tarp kultūros (ar „filosofijos“) ir religijos nėra aiškus. Pavyzdžiui, budizmas yra organizuotas ir turi savo kultą, tačiau institucinė struktūra nėra aiškiai apibrėžta. Konfucionizmas ar taoizmas siūlo pasaulio ir žmogaus gyvenimo viziją, tačiau neturi kulto ar struktūros, jų išpažinėjai neturi aiškios savimonės, kad priklauso apibrėžtai religinei grupei. Tad neretai pasitaiko, kad einama į Konfucijaus šventyklą atlikti taoistinių apeigų, manant, kad tai vienodai gerai. Azijoje religijos sąvoka pasižymi reliatyvizmu.

Dar vienas Azijos bruožas: religija čia dažnai suvokiama pragmatiškai – einama į šventyklą ne dėl dvasinės motyvacijos ar dvasinio idealo, bet dėl taikos ar materialinės sėkmės poreikio. Todėl dažnai religinių įsitikinimų turinys mažai ką keičia asmens ar bendruomenės kasdieniame gyvenime.

Šiame kontekste aišku, kad Azijoje sekuliarizmas suprantamas kitaip nei Vakarų valstybėse. Antai, Vietname iki prancūzų kolonizacijos nebuvo skirtumo tarp religinio ir civilinio autoriteto, nebuvo konflikto tarp religinių įsitikinimų ir mokslo. Dažnai vietoj sekuliarizmo kalbama apie „naujus stabus“ arba „amerikiečių stabus“. Žmonės renkasi betarpišką pasitenkinimą vietoj idealo, kurio siekti reikėtų daug pastangų ir laiko. Ir vis dėlto vietnamiečiai jaučia dvasinį troškulį, kaip liudija aktyvus dalyvavimas religinėse šventėse, nors neretai prietaringu būdu.

Visoje katalikų Bažnyčioje švenčiami Tikėjimo metai yra proga Vietname ir kitur Azijoje atskleisti tikėjimo prasmę: tai nėra vien doktrinos priėmimas, bet ir pasitikėjimas Tuo, kuris mus myli. Krikščionys, veikdami pagal savo įsitikinimus, prisidės ir prie visos visuomenės gėrio, kaip jau iliustruoja jų ankstesnis indėlis į kultūrą, švietimą, rūpestis vargšais. (Vatikano radijas)