Lietuvos ganytojų kalėdiniai sveikinimai

Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis: Mieli Broliai ir Seserys! Viena iš tradicinių, tačiau primirštų kalėdinių pasakų vaizduoja skurdų našlaitį. Vaikas, kurio gyvenimas ir taip nesaldus, pasijunta ypač apleistas, nelaimingas, kai visi aplinkui skuba bėga švenčių ruošos šurmulyje. Jis vienišas ir alkanas klaidžioja po apsnigtas gatves, baugiai žvalgydamasis į šviečiančius langus, kur laimingi bendraamžiai šoka aplink papuoštą eglutę. Pasaka tam ir pasaka, kad turėtų laimingą pabaigą – stebuklų naktį miesto aikštės Prakartėlės Kūdikis ištiesia vaikui rankutę ir parodo kelią į jaukius, laukiančius namus.

Šiandien Lietuvoje kaip niekada anksčiau daug vaikų, kurie su liūdnu pavydu slapčia žvalgosi pro šviečiančius langus, už kurių adventinio vainiko žvakes sekmadieniais įžiebia darnios, viltingai ateitį pasitinkančios šeimos. Tik maža dalis tų vaikų apskritai neturi tėvų. Tačiau šventinių iliuminacijų fone itin žeidžiantį apleistumą, našlaitystę išgyvena ir tie, kuriuos naujieji emigrantai paliko su seneliais ar giminėmis. Ir tie, kuriuos antrą trečią šeimą kuriantys suaugusieji pavertė įrašais teismų nustatytų pasimatymų kalendoriuje. Ir tie, kuriuos alkoholio, tinginystės, vagiliavimo, pašalpinio gyvenimo ardomi vyresnieji stumia į neišbrendamo nusivylimo šešėlius. Be galo skaudų nepriteklių – dvasinę tuštumą – patiria ir tie, kurie apsupti gerovės, naujausių elektroninių niekučių, tačiau dienų dienas nesulaukia amžinai reikalus tvarkančių tėvų dėmesio ir atsakymų į savo paprastus vaikiškus klausimus.

Turime kiekvienas ką nors padaryti dėl tų vaikų, idant ramia sąžine pasitiktume ir švęstume Kalėdas. Gal galime įtikinti šventėms namo grįžtančius giminaičius uždarbiautojus, kad jų vaikams labiau reikia tėvų, nei svarų ar kronų? Gal galime padėti bedarbiui kaimynui kabintis į gyvenimą, suteikdami jam progą oriai užsidirbti, užuot parūpinę labdaros? Gal galime suremti pečius ir skatinti bei kurti tokią socialinę politiką, kad teiginys „mūsų valstybėje nėra vaikų namų“ taptų Lietuvos, o ne kokių tolimų šalių tikrove? Ne mažiau svarbu kiekvienam viduje, savo asmeniniame pokalbyje su Dievu atsiverti šiems skauduliams – Kūčių vakaro maldoje paprašykime Viešpaties, kad užlietų beglobius vaikelius dangiška malone. Būkime kartu su žmonijos vilties Nešėju, kai jis savo šventu gimimu šluosto silpniausiųjų, nuskriaustųjų ašaras.

Idant taptume Kūdikėlio Jėzaus bendradarbiais, Jo ištiesta ranka, rodančia našlaičiui praviras jaukių namų duris, Jo įrankiu guodžiant, stiprinant ir dalijantis meile su jos labiausiai stokojančiais, turime bręsti ir stiprėti savo tikėjime. Tik tikėjimas mums atveria kančios ir skausmo, kurio nestinga šioje žemėje, prasmę, atskleisdamas tvarų džiaugsmą išganymo tikrove, kuris nepraeis kaip šventės, nenubyrės kaip eglutės spygliai ir neištirps kaip varveklis prieš saulę. Tikėjimas nuo kalėdinės pasakos fantazijų ir molinių ar medinių Prakartėlės figūrų mus veda prie Įsikūnijimo slėpinio, kur viskas taip tikra ir gyva, jog paliečia net labiausiai sugrubusias širdis. Tikėjimas atskleidžia darnios ir tvirtos šeimos grožį ir laimę, nes Dievas, trokšdamas išgelbėti pasaulį, atėjo pas žmones mažu vaikeliu ir augo šeimoje.

Su Visuotine Bažnyčia įžengę į Tikėjimo metus, auginkime tikėjimą savo šeimose ir bendruomenėse, idant naujai atrastume savo krikščionišką tapatybę kaip veiklią ir kuriančią, guodžiančią ir įkvepiančią. Tenušviečia tikėjimas jūsų dienas kaip kelią į Betliejų rodanti žvaigždė nušvietė Palestinos akmenynus. Kalėdinio džiaugsmo jūsų namams – džiaugsmo, kad Viešpats mažu vaikeliu atėjo pas žmones ir lieka su mumis iki laikų pabaigos, kad per jį ir su juo mes visi turime be galo gerą dangiškąjį Tėvą.


Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas: Šventąją naktį Betliejaus piemenys išgirdo angelo žodį „Nebijokite!“ Paskui angelas pranešė džiaugsmo sklidiną žinią: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11).

Šiais angelo žodžiais Jėzaus Kristaus Gimimo šventės proga sveikiname Kauno arkivyskupijos kunigus, diakonus, Dievui pašvęstojo gyvenimo vyrus bei moteris ir visus tikinčiuosius. Linkime, jog kiekvieno jūsų gyvenime išsipildytų dangaus pasiuntinio palinkėjimas nebijoti ir nestokoti tikrojo džiaugsmo, kurį Betliejaus Kūdikis Jėzus Kristus padovanoja kiekvienam jį priimančiam žmogui.

Šventų Kalėdų proga ramybės ir džiaugsmo linkime ne tik todėl, kad angelas šito palinkėjo Betliejaus piemenims. Linkime todėl, kad mūsų visuomenėje tvyro gilus nerimas, netikrumas dėl rytdienos ir iš jo kylantis liūdesys, kuris dažnai perauga į depresiją, atimančią iš mūsų laimę ir džiaugsmą. Visuomenėje tvyro baimė dėl ateities, kuria kryptimi pasuks mūsų Tėvynės laivelis. Nerimas, liūdesys ir baimė daugelį mūsų tautiečių net paskatina savanoriškai tremčiai.

Kalėdos yra sklidinos didelio džiaugsmo, tik ne visi suvokiame jo esmę. Vaikas gali džiaugtis Kalėdų senelio apsilankymu, o suaugusieji – susirinkdami prie gausaus šventinio stalo. Kalėdų proga šiuo ganytojiškuoju laišku norime pasidalyti keliomis įžvalgomis apie tai, kas žmonių gyvenimą pripildo liūdesio ir kas neša ramybę ir tikrąjį džiaugsmą.

Mes nuliūstame, kai mūsų gyvenime kas nors vyksta prieš mūsų norus. Liūdesį gali sukelti net ir maži nepasisekimai. Labai nuliūstame, kai sunkiai sergame, prarandame artimuosius, netenkame darbo ar stokojame pragyvenimui būtinų pinigų. Tačiau visa tai negali atimti tikrojo džiaugsmo. Jį sunaikina tik nuodėmė, kai žmogus tampa vien save mylinčiu egoistu, nepaisančiu nei Dievo, nei kitų žmonių gerovės. Kiekvienas egoistas yra pasmerktas liūdesiui.

Jeigu giliausioji liūdesio priežastis yra nuodėmė, tai kelias į tikrąjį džiaugsmą yra akivaizdus: reikia šalinti blogį ir atsiverti Dievui bei žmonėms. Pradėti mylėti Dievą ir šalia mūsų esančius žmones. Tikrojo džiaugsmo nešėjas yra pats Dievas. Angelas, apsireiškęs Nazareto mergaitei, pasveikino ją žodžiais: „Džiaukis, malonėmis apdovanotoji!“ Pasveikinęs ir nuraminęs išsigandusią Mariją angelas pranešė, kad Viešpats siunčia į žemę Gelbėtoją, ir pakvietė ją tapti Dievo Sūnaus Gimdytoja. Angelas laukė, kol Marija pasakys: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

Mes taip pat esame kviečiami būti Dievo bendradarbiais, kad jis galėtų ateiti į mūsų gyvenimą, į mūsų visuomenę ir tapti mūsų visų Gelbėtoju. Jėzus gimė gyvulių oloje tik tam, kad galėtų gimti mūsų širdyse. Tik reikia mūsų ištarto „taip“ Dievo planams. Dievui sakome „taip“, kai iš savęs šaliname blogį, pradedame mąstyti apie šalia mūsų gyvenančius žmones ir kartu rūpintis, kad ne tik mes, bet ir jie būtų laimingi.

Net nereligingi žmonės suvokia, kad savyje užsisklendęs ir kitais nesirūpinantis žmogus negali būti laimingas. Net verslo žmonės žino, kad, siekiant sėkmės sau, reikia rūpintis dirbančiaisiais, tai yra, mąstyti apie kitų laimę.

Dievui sakyti „taip“ reiškia rinktis meilės ir gerų darbų kelią. Nors Dievas savo malones teikia dovanai, bet iš mūsų pusės reikalingas atvirumas Dievo meilei. Todėl per Adventą tikintieji buvo kviečiami daryti gera. Reikia tik pasidžiaugti visomis gerumo akcijomis, kai buvo prisiminti silpniausieji, gyvenimo pakraščiuose atsidūrę žmonės. Tačiau šios proginės gerumo akcijos negali visiškai pakeisti visuomenės gyvenimo į gera. Būtų blogai, jei praėjus Kalėdoms užmirštume vienas kitam padovanoti šypseną, vienas į kitą žvelgti ne kaip į svetimą ar priešą, bet taip, kaip į mus žvelgia pats Kristus. Jam nėra svetimų ir priešų, bet yra tik mylimi jo sūnūs ir dukterys, dėl kurių jis atėjo į šią žemę.

Sakyti Dievui „taip“ – tai priimti Evangeliją, nešančią mums džiaugsmingą naujieną apie mus mylintį dangaus Tėvą, tai priimti Kristaus Bažnyčią, nešančią į pasaulį džiaugsmo žinią: Dievas yra arti, Dievas yra su mumis.

Šventųjų Kalėdų šviesa tenušviečia Tikėjimo metų kelią, kad visi giliai suprastume, jog tikėjimas yra ne kliūtis džiaugtis gyvenimu, bet tyriausio džiaugsmo šaltinis. Kalėdose teskamba pranašo raginimas: „Krykštauk iš džiaugsmo, Siono dukra! Visa širdimi džiaukis ir džiūgauk! <...> Viešpats, tavo Dievas, <...> yra tavyje!“ (Sof 3, 14–17). Dievo žodžio apšviesti ir eucharistiniu Jėzaus Kūnu pastiprinti neškime Kalėdų šviesą, ramybę ir džiaugsmą į mūsų visuomenę.


Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas: “Aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas – Viešpats Mesijas” (Lk 2, 10-11). Brangūs broliai seserys, Nuoširdžiai sveikinu jus, švenčiančius Jėzaus Kristaus gimimo šventę – Kalėdas. Mes visi, drauge su tikėjimo broliais ir seserimis visame pasaulyje ateiname susitikti su gimusiu Jėzumi. Įvykis Betliejaus tvartelyje jau talpina savyje visa, apie ką vėliau pasakos evangelija, - žmogaus išgelbėjimo istoriją. Talpina kartu savyje mūsų gyvenimą, pasakoja apie mus. Jėzaus gimimo prakartėlė pakviečia mus užeiti į vidų, - ne stebėti įvykį iš šalies, bet jame dalyvauti, nes tik taip mes galime su Jėzumi susitikti...

Dievo Sūnus tapo žmogumi. Tai pati giliausia ir labai konkreti tiesa apie žmogų. Tai egzistencinio tikėjimo slėpinys, pripildytas gerumo, švelnumo, maloningumo, jautrumo, tikros meilės, spinduliuojančios šviesos, vidinio tvirtumo, vilties ir tikėjimo žmogaus gerumu ir geresniu pasauliu.

Šioje žmogumi tapusio Dievo Sūnaus perspektyvoje, Kalėdos mus kviečia pirmiausiai permąstyti save ir savo gyvenimą, iš naujo save atrasti. Jis tapo žmogumi, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume. Šita perspektyva mums primena ir leidžia pajausti savo ir kiekvieno žmogaus tikrą orumą ir gyvenimo vertę. Gimdamas silpnu kūdikiu Jėzus atskleidžia žmogiško silpnumo ir tikros galios paradoksą, - jis reikalingas kitų, prie jo gali ateiti visi, jis arčiausiai yra silpnų, ir kartu jis yra Viešpats, Dangaus ir žemės sutvėrėjas, Visagalis, Mylintis, Gailestingasis Dievas.

Betliejaus kūdikyje prasmę ir viltį randa kiekvienas, ir skurdžiausioje aplinkoje gimstantis kūdikis. Jame prasmę ir viltį randa sergantys, apleisti, vieniši, bet kokį liūdesį ar kančią patiriantys žmonės. Prasmės šviesa Betliejus spindi jauniems, kūrybingiems, gyvenimo džiaugsmu trykštantiems žmonėms, kviesdama kurti žmoniškesnį ir teisingesnį pasaulį, gyvybės kultūrą, lengvinti kitų vargą ir kančią. Gimęs Kristus nušviečia mus Dievo malonės šviesa ir Viešpaties žodis, kaip tuos piemenėlius kviečia skubėti prie Dievo. “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą... Šiandien jums gimė Išganytojas! Jis yra Viešpats Mesijas!”

Žmogui keisti save be Dievo, neprarandant savęs, kitų ir gyvenimo džiaugsmo, – labai sunku, beveik neįmanoma. Tas pats pasakytina ir apie pastangas pagerinti pasaulį. Vienas dvasinis rašytojas, pasakodamas apie Dievo veikimo pobūdį ir žmogaus elgesį, taip klausia: ”Ar buvo gyvenime atvejų, kai ko nors karštai prašei iš Dievo, tikėjai, kad tavo prašymas yra pagal Dievo valią ir, kad Dievas turėtų tau tai suteikti? Tačiau laikui bėgant ir Dievui vis neatsakant į tavo prašymą, tu vis rečiau prašei, nusivylei Dievu ir galiausiai lioveisi to prašyti. Ar tau taip buvo nutikę?”

Mes turime atskubėti prie prakartėlės, pas Jėzų, kad mus nutviekstų Viešpaties malonės šviesa, kad neišsigąstume savęs, kitų, neramaus, priešiško pasaulio. Šita Viešpaties šviesa pirmiausiai parodys gimusio vaikelio Veidą ir padovanos šypseną mūsų veide. Padovanos dievišką, o kartu ir giliausiai žmogišką sentimentą, tokį patį, kokį jaučiame savyje, žvelgdami į kiekvieną gimusį kūdikį. Šitą Jėzaus žvilgsnį mes atpažinsime ir vėliau, klausydami jo žodžių evangelijoje, matydami jo darbus, palydėdami kryžiaus keliu, atpažindami Prisikėlusįjį Velykų rytą.

Jėzaus žvilgsnis mūsų žvilgsnio nepaliks kiekvieną dieną... Kilniu žmogaus žvilgsniu jis kvies žvelgti į kiekvieno žmogaus, ypač kenčiančio, reikalingo pagalbos veidą, ir ten atpažinti tas pačias Jėzaus akis. Jo mylinti Širdis kvies turėti gerą, mylinčią, didelę, gailestingą širdį, kurioje tilptų kiti, - šeimos nariai, artimi ir brangūs žmonės, giminės, draugai, bendradarbiai, kiekvienas artimas, šalia esantis žmogus, kitų džiaugsmai ir rūpesčiai.

Jėzaus akių žvilgsnį nešiojosi ir nešiojasi daugybė žmonių... Į tas akis, į kurias jie pažvelgia, ateina Kalėdos ir skamba tie patys žodžiai: “Nebijokite! Aš skelbiu jums didį džiaugsmą! Jums gimė Išganytojas! Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.” Tokį žvilgsnį ir tokią širdį turėjo Jonas Paulius II, tėvas Pijus, motina Teresė, Jurgis Matulaitis, ir daugybė, daugybė kitų.

Ir mums taip žvelgiant į kitų žmonių akis, visada skambės ta pati Betliejaus angelų giesmė, tie patys žodžiai... Ne tik švenčiant Kalėdas, bet visada, kada tik matysime Jėzaus žvilgsnį kito žmogaus akyse, kada širdis plaks Jėzaus širdies meile.

Ir taip diena iš dienos, metai iš metų tokiu žvilgsniu žvelgdami į kitų žmonių akis mes tarytum nejučiomis pajusime, jog, kažkas mumyse pasikeitė... Taip. Įvyko tikras Betliejaus stebuklas. Ir ne tik mums. Betliejaus stebuklą, kartu su Jėzumi, visą gyvenimą dovanojome kitiems...

Šiais tikėjimo metais kiekvieną iš mūsų Bažnyčia kviečia labai asmeniškai patirti susitikimą su Jėzumi, naujai atsiverti tikėjimo malonei. Tegul parapijų sielovadoje ir asmeniniame religiniame gyvenime ypatingas dėmesys būna skiriamas Sakramentų ir sekmadienio šventimui, Dievo žodžiui, asmeninei maldai ir maldai šeimoje, Švenčiausiojo sakramento adoracijai, artimo meilės darbams, įvairioms maldingumo praktikoms. Siekdami gilesnio tikėjimo, skirkime didesnį dėmesį katechezei, ypač Katalikų Bažnyčios katekizmui, tikėjimo tiesų pažinimui.

Kaip didelę Dievo dovaną šiems tikėjimo metams, paskutinį birželio mėnesio savaitgalį Kaune švęsime Lietuvos jaunimo dienas, o rugpjūčio 15 dieną, švęsdami tradicinius Žolinės atlaidus, minėsime Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslo vainikavimo Popiežiškomis karūnomis 25 metų jubiliejų. Kviečiu visus ypatingai ruoštis malda, kad Dievo malonė atnaujintų visą mūsų krikščionišką gyvenimą.

Brangieji! Kalėdų šventėje, dalindamasis Kristaus Gimimo džiaugsmu, nuoširdžiai sveikinu brolius kunigus, seseris vienuoles, šeimas, vaikus ir jaunimą, visus ligonius ir kenčiančius, tikybos mokytojus ir katechetus, maldos grupių narius ir karitiečius, visus tikinčiuosius ir mūsų vyskupijoje gyvenančius žmones.


Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas Gintaras Grušas: Brangūs tikintieji, kaip Dievas pasilenkia prie žmogaus, taip ir mes turime išmokti priklaupti prieš Didįjį Įsikūnijimo slėpinį. Šv. Kalėdų šv. Mišiose kartu priklaupsime ištardami Tikėjimo išpažinime Kalėdinį slėpinį liudijančius žodžius – „Dėl mūsų žmonių, ir dėl mūsų išganymo Jis nužengė iš dangaus; Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas moko, kad „tikėti tikrą Dievo Sūnaus Įsikūnijimą yra skiriamasis krikščionių tikėjimo ženklas: „Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2). Toks nuo pat pradžių yra džiugus Bažnyčios įsitikinimas, kai ji gieda apie didžią maldingumo paslaptį: „Jis apsireiškė kūne“ (1 Tim 3, 16; KBK, 463).

Šių šv. Kalėdų švenčių dienomis nešiokimės ir drąsiai iškelkime šį mūsų tikėjimo ženklą – Dievas įžengė į erdvės ir laiko ribotumą, priėmė kūną ir apsigyveno su mumis. Dievas apsigyveno tarp mūsų, Jis tapo vienas iš mūsų, kad mus išgelbėtų ir sutaikytų su Dievu. Tai ir yra didysis šv. Kalėdų slėpinys.

Nepasiduokime pagundoms ir pasikėsinimams, dažnai nesąmoningai augantiems mūsų visuomenėje, paversti šv. Kalėdas vien žiemos švente, apriboti jas vien tradicijomis, įpročiais, laisvadieniais ir pramogomis ar net dovanų dalijimo ir gerų darbų darymo proga. Šv. Kalėdos tebūna tikras mūsų tikėjimo ženklas, kad mūsų dovanos ir gailestingumo darbai būtų mūsų nuoširdaus tikėjimo išraiška ir liudijimas.

Marijos vaidmuo šioje šventėje mus guodžia ir moko – „laiminga įtikėjusi“ mums yra pavyzdys. Ji kviečia mus iš naujo patirti jos laimę, šį begalinį džiaugsmą. Sekdami Dievo Motinos pavyzdžiu, praleiskime ne tik šią šventę, bet ir visus metus Kristaus artumoje – gyvendami su Juo, leisdami Jam būti mūsų dėmesio centru. Norėdami suprasti šį šv. Kalėdų slėpinį, mes turime savo dėmesį skirti Jėzui, juk ir Marijos dėmesys buvo nukreiptas į savo kūdikį. Dievo Motinos pavyzdys kviečia mus gyventi su Juo, leisti Jam vis dažniau būti mūsų dėmesio centru.

Tokiu būdu mes vis giliau suvoksime tą didžiulę dovaną, kurią gavome pirmąją šv. Kalėdų naktį, o šis suvokimas skatins mus dalytis ja su kitais. Marijos padrąsinti gebėsime pristatyti Jėzų pasauliui, o pasaulio poreikius Jam – taip, kaip Marija pristatė Kūdikėlį piemenėliams ir išminčiams, o vėliau, Kanos vestuvėse, tarpininkavo prašant Jėzaus pagalbos kitiems.

Kalendorinių metų pradžioje dažnai pasiryžtame, norėdami pasinaudoti Naujųjų Metų proga ir atnaujinti save. Tikėjimo metais noriu Jums pasiūlyti geriau susipažinti su Dievo Apreiškimu, kaip jis mums pristatytas Bažnyčios mokyme. Šiais metais paimkime į rankas Katalikų Bažnyčios Katekizmą arba Katekizmą jaunimui YOUCAT. Perskaitykime kasdien po porą puslapių ir taip per metus atnaujinsime savo tikėjimo žinias. Pasitelkime ir internetu pasiekiamą Tikėjimo metų puslapį (http://www.tikejimometai.lt) ir ten esančią garsinę ir vaizdinę katechetinę medžiagą bei įvairius katechetinius tekstus.

Vien perskaityti neužtenka, esame kviečiami su Marija svarstyti šiuos dalykus ir savo širdyse. Tokiu būdu ne tik sužinosime apie tikėjimą, bet giliau pažinsime tą asmenį, kuris save atskleidžia Dievo Apreiškime – Jėzų Kristų. Svarstome šiuos dalykus širdyje, kai, perskaitę dalį katekizmo, randame laiko apie tai pamąstyti ir pasimelsti, pradėdami dialogą su mums Apsireiškusiuoju. Gera pasidalinti savo įžvalgomis su artimaisiais bei aptarti iškilusius klausimus su kapelionais ir draugais.

Šiais tikėjimo metais linkiu iš naujo įtikėti šv. Kalėdų slėpiniu, Dievas yra su mumis, Jis įgalina mus būti Jo mylimais vaikais ir ta meile dalintis su visais žmonėmis. Priimkime ir skelbkime Džiaugsmingąją šv. Kalėdų žinią – Jėzus Kristus užgimė – Dievas su mumis!!!

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis: Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Begalinės meilės Dievas paliko dangų ir atėjo pas mus kaip mažas kūdikėlis. Jis gimė Betliejaus tvartelyje, idant parodytų mums prasmingo gyvenimo grožį bei tikrąjį meilės kelią per žemę, kurio pabaigoje mūsų laukia susitikimas su visus mylinčiu dangaus Tėvu.

Šiais Tikėjimo metais pažvelkime giliau į katekizmą, primenantį mums, jog tikėjimas – Dievo dovana, žmogui suteikiama per krikštą.

Kuo labiau mes susivieniję su Viešpačiu, tuo daugiau šviesos ir mažiau tamsybių, tuo aiškesnis pažinimas, tuo gyvesnis ir stipresnis tikėjimas.

Tikėjimą patiria tik su dvasine narsa žengiantieji pas Dievą, visiškai pasitikintieji Jo žodžiais. Viešpats sako Petrui: Ateik!, ir šis drąsiai eina Jėzaus link ežero paviršiumi. Tačiau vos tik pamiršta Jėzaus žodžius ir ima vadovautis savo protu, tuoj pat pradeda skęsti.

Todėl labai svarbu visiškai pasitikėti Viešpačiu ir su pal. Karoliu Fuko ištarti: „Tėve mano, atsiduodu tau. Daryk su manimi, kas tau patinka. Kad ir ką padarytum, dėkoju tau. Esu pasirengęs viskam, priimu viską, kad tavo valia išsipildytų manyje ir kituose tavo kūriniuose. Netrokštu nieko kito, mano Dieve. Į tavo rankas atiduodu savo sielą. Tau ją atiduodu, mano Dieve, su visa savo širdies meile, nes myliu tave. Meilė mane verčia be saiko aukoti ir atiduoti save į tavo rankas su begaliniu pasitikėjimu, nes tu esi mano Tėvas!“

Tuomet kiekvienas mūsų pasirinkimas derės su Dievo valia, ir gyventi tokį gyvenimą bus taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti. Užmezgę asmenišką ryšį su Jėzumi Kristumi, būsime nebepajudinami. Tarnausime Jam su meile, ir jis naudosis mumis kaip savo rankomis ir kojomis. Drąsiai ir tvirtai ištarsime, jog nutraukiame bet kokius ryšius su nuodėme ir žengiame Jėzaus nurodytu ištikimybės bei meilės keliu. Kaip gera, kad mūsų senasis gyvenimas nukryžiuotas kartu su juo (Rom 6, 6)! Kai senasis gyvenimas jau nebegyvas, pajuntame nuostabų lengvumą ir, Šventosios Dvasios veikimu, galime džiugiai paklusti Jėzaus Kristaus balsui.

Šį nuostabų paklusnumą Dievo balsui regime Mergelės Marijos asmenyje. Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei (Lk 1, 38). Šiais žodžiais įvykdytas didžiausias ir lemtingiausias pasaulyje tikėjimo aktas. Anot Origeno, šiuo atsakymu Marija tarsi sako Dievui: „Štai aš, visa ko Viešpats tedaro su manimi, ką nori“ (Origenas, Evangelijos pagal Luką komentaras).

Prisikėlęs Išganytojas apaštalui Tomui pasakė: Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę! (Jn 20, 29). Marija pirmoji įtikėjo nemačiusi.

Pasakojama, kad kartą keleivis nakčia pasiklydęs miške ir susitikęs aklą senelį. Tas ir taręs jam: „Jei nežinai kelio, galiu tave palydėti, nes aš jį žinau.“ Keleivis sutikęs, tačiau suabejojęs, kaip gali vesti neregys. Tada aklasis paėmęs keleivį už rankos ir pasakęs: „Eime!“

Tas aklas senelis buvo tikėjimas.

Brangūs broliai ir seserys! Ne kartą ir mes būname tarsi apakę. Ne kartą ir mes nesuprantame Viešpaties planų, todėl prašykime malonės, kad sugebėtume tikėti ir visiškai pasitikėti Šventosios Dvasios vadovavimu. Tuomet išgirsime Kristaus žodžius neregiams: Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti? Šie atsakė: Taip, Viešpatie! Tuomet jis palietė jų akis ir tarė: Tebūnie jums, kaip tikite.

Padrąsinti Kristaus žodžių Tebūnie jums, kaip tikite, eikime, brangieji, ištikimo Dievo valios vykdymo keliu, mums visiems suteiksiančiu Kūdikėlio Jėzaus atneštos ramybės ir gyvenimą papuošiančiu meilės ir gerumo žiedais!

Džiugių šv. Kalėdų ir laimingų 2013 metų nuoširdžiai jums linki ir visus jus laimina!


Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas: Brangūs broliai ir seserys! „Brangią dieną švęsdami užgimimo Viešpaties linksminkimės ir džiaukimės“, – džiugiai gieda šiandien visa Lietuva. O Viešpats liepia skelbti iki žemės pakraščių: „Štai tavo Gelbėtojas ateina“ (Iz 62,11). Tie žodžiai Kalėdų rytą kartojami visame pasaulyje daugybe kalbų. Nesuskaičiuojami milijonai yra patyrę Gelbėtojo Jėzaus veikimą. Todėl su džiaugsmu sveikinkime vieni kitus, nes „Dievas tapo žmogumi, kad mes taptume dieviški“ (Atanazas Aleksandrietis). Šv. apaštalas Jonas regėjo dieviškais tapusius šventuosius danguje, milžinišką minią, „kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7,9). Visus juos dieviškais padarė tikėjimas, tas tikėjimas, kurio mus moko Jėzus. Tokia būklė skirta visiems žmonėms, visiems mums, nes „širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą“ (Rom 10,10).

Bet ne visi atsiliepia į Jėzaus kvietimą. „Pas savuosius jis atėjo, o savieji jo nepriėmė“, – dejuoja šv. apaštalas Jonas (Jn 1,11). Prisiminkime kaip Jėzus gailėjo Jeruzalės, kaip skaudžiai verkė matydamas, kad joje neliks akmens ant akmens, nes nepriėmė Jo mokymo, neklausė Jo (plg. Lk 19,41). Ar nerauda šiandien Jėzus, ar neverkia, kai pasaulis neklauso Jo ir atrodo skuba į pražūtį?
Todėl šv. Tėvas, skelbdamas Tikėjimo metus, ragina visą pasaulį atnaujinti, atgaivinti tikėjimą. Ir tarsi šaukia jis psalmės žodžiais: „O, kad išgirstumėt šiandien, ką Jums Viešpats byloja: Tegul jūsų širdys nebūna storžievės!“ (Ps 94,8)

Brangieji, visi, visi atsiliepkime, išgirskime Viešpatį. Stebuklai vyksta, kai žmogus atsiliepia, kai gyvu tikėjimu gyvena. Štai visi žvelgia į Panevėžio Katedros lubose pavaizduotą šv. Kazimiero stebuklą. Iš dangaus pasirodęs šv. Kazimieras prie Polocko 1518 m. stebuklingai išvedė lietuvius per Dauguvą į pergalę prieš dešimteriopai galingesnius priešus. O didžiausias šv. Kazimiero stebuklas – ties Salaspiliu 1605 m., kai į Lietuvą įnirtingai veržėsi švedai. Padėtis buvo beviltiška. Visi meldėsi į šv. Kazimierą ir laimėjo. Lietuvių laimėjimas prieš keleriopai galingesnį užkariautoją buvo toks netikėtas, kad nustebino Europą. Vadas Jonas Karolis Chodkevičius gavo popiežiaus, imperatoriaus, anglų karaliaus ir turkų sultono sveikinimus. Jis džiūgaudamas dėkojo šv. Kazimierui, dangiškajam globėjui (A. Šapoka, Lietuvos istorija, 1935, 304-307).

Šv. Kazimieras savo tvirtu tikėjimu įkvepia vilčiai ir pergalei net pačioje beviltiškiausioje būklėje. Antai prieš 150 m. po 1863 m. sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, vėl šaukėmės jo pagalbos. Buvo įsteigta šv. Kazimiero draugija lietuviškoms knygoms spausdinti Mažojoje Lietuvoje ir gabenti į Lietuvą. Nepaisant griežtos žandarų kontrolės, šventajam Kazimierui globojant, per 40 metų išspausdinta ir atgabenta į Lietuvą virš 3 milijonų knygų, o laikraščių ir žurnalų – net virš 5 milijonų numerių. Tai pasauliui neįsivaizduojamas stebuklas. Tad ir dabar, Tikėjimo metais minėdami šv. Kazimiero 555 m. jubiliejų, mokykimės iš jo gyvo tikėjimo, prašykime jo užtarimo.

Ir mūsų tautos didysis dainius Maironis šaukte šaukė visus į tikėjimą. Net sovietinių laikų inteligentai jo eiles, skatinančias tikėjimą, brangino lyg maldaknygę (V. Daujotytė). Baigdami jo jubiliejinius metus, Tikėjimo metais taip melskimės ir giedokime, kad poetas amžinybėje galėtų džiaugtis, jog pildosi jo užrašyti žodžiai:

Kai ten prieš Sumą visi sutarę, graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių“, jausmai bedievio vėl atsidarę tikėti mokos iš tų vaikelių.

Tegul mūsų tikėjimas ir malda neša mūsų tautai atgimimą ir palaimą.


Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila: Visus nuoširdžiausiai sveikinu sulaukus šv. Kalėdų, skelbiančių kūdikėlio Jėzaus gimimą. Šiemet Viešpaties atėjimą švenčiame Tikėjimo metais. Būtent tikėjimas mums padeda geriausiai suprasti didžią šv. Kalėdų paslaptį – Dievas tampa silpnu, nuo kitų visiškai priklausomu žmogumi, kad dovanotų mums amžinąjį gyvenimą. Jis atsiduoda į žmonių rankas, galiausiai leidžiasi nukryžiuojamas, kad jiems padėtų, juos atpirktų. Šio pasiaukojimo priežastis – begalinis Dievo gerumas žmogui.

Kaip mums liudija Kalėdų dienos Evangelija, taip elgdamasis Jėzus žmonijai tapo Šviesa, kuri spindi tamsoje ir kurios tamsa nepajėgi užgožti (plg. Jn 1, 5). Ši šviesa įsižiebia kartu su Betliejaus žvaigžde pirmiausia Marijai, Juozapui, piemenims. Galiausiai ji tampa nenustelbiama Išganymo vilties šviesa visai žmonijai.

Viešpaties planuose daug kas prasideda nuo mažų dalykų. Taip pat ir didis Atpirkimo darbas. Visatos Kūrėjo nebuvo numatyta, kad Jėzus, atėjęs žmonių gelbėti, gimtų galingu valdovu, nei tai, kad jis būtų visuotinai pripažinta garsenybe, to laikmečio žvaigžde. Jėzus ateina pas žmones be jokios žemiškos didybės. Netgi to meto užeigoje jam neatsirado vietos, jo pirmuoju prieglobsčiu tapo labai kukli buveinė. Ir atėjusį į žmonių pasaulį Jį pasitiko tik paprasti piemenys. Šios dienos Evangelija taip nusako šiuos dalykus: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).

Siekdamas žmones atpirkti, pradėdamas nuo paprastų dalykų, Dievas vis labiau skatina žmogų bendradarbiauti su savo Kūrėju. Jis žmogų veda iki sąmoningo apsisprendimo prisidėti prie didžio Išganymo plano, kartu ir savomis pastangomis siekti amžinojo gyvenimo.

Tokiu būdu veikdamas, Dievas kartu mums parodo, jog trokštant Jo bendrystės ir palankumo nereikia kažko nepaprasto, sensacingo, sunkiai įgyvendinamo. Kartu taip Viešpats padeda suprasti, jog ir didžiausia Dievo dovana – amžinasis gyvenimas yra pasiekiamas visiems to norintiems. Taigi šv. Kalėdos tampa vilties ženklu visiems. Ir mažiausiems, ir didžiausiems. Ir turtingiems, ir vargšams. Ir mokslo žmonėms, ir nemokantiems skaityti. Visi be išimties esame kviečiami pasinaudoti išganymo dovana ir visi, bendradarbiaudami su Kristumi, galime šią dovaną laimėti.

Tai labai jautriai pastebi apaštalas Paulius, sakydamas, jog Dievui: „...brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 35). Dar kitaip šią mintį išreiškia psalmininkas: „Geras kiekvienam yra Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams“ (Ps 145, 9) .

Didis Kalėdų stebuklas skatina mus ne tik atrasti bei pažinti begalinį Dievo gerumą, bet ir tuo gerumu dalytis su visais. Šiuo laiku ypač jautriai mūsų širdyse nuskamba ir evangelisto Luko užrašytas paties Jėzaus paraginimas: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36).

Ir kiti Jėzaus žodžiai: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40) šventiniu Kalėdų metu ypač gyvai ragina mus nelikti abejingus šalia mūsų gyvenantiems žmonėms, kurie dėl senatvės, ligos, materialinių nepriteklių, dėmesio ar vilties stokos kenčia, jaučiasi vieniši. Šv. Kalėdų laiku būkime solidarūs su visais. Ir su tais, kurie mums draugiški ir mieli, ir su tais, kurie nėra mums palankūs. Mūsų tikras, nesuvaidintas geranoriškumas tepadeda visiems pažinti Dievo ir artimo meilę, įkūnijamą gerumo darbais. Tokios pastangos ir mūsų pačių kalėdinį džiaugsmą padarys didesnį.

Telšių vyskupas Jonas Boruta: Šiemet Kalėdos ir man, Jūsų Ganytojui, labai jaudinančios artėjančio Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus ženkle. Todėl atleiskite, kad šį kartą kalėdinis laiškas pripildytas poezijos. Bet juk poezija, jausmai turi savo vietą mūsų religiniuose išgyvenimuose ir ieškojimuose. Kasmet švenčiamose Kristaus gimimo šventėse Kūčių vakaras kitoks nei visi kiti mūsų švenčių išvakarių vakarai. Paslaptingoje vakaro prieblandoje mes dvasios akimis žvelgiame į du keliautojus – Mariją ir Juozapą, keliaujančius į mažą Betliejaus miestelį Šventojoje Žemėje, Dievo išrinktosios tautos karaliaus Dovydo miestą. Ir abu suvargę keleiviai Marija ir Juozapas buvo iš to karaliaus Dovydo giminės. Grįžti į protėvio Dovydo miestą jiems buvo pavojinga. Užkariautojų romėnų į Judėjos karaliaus sostą įsodintas Erodas įtariai ir žiauriai žiūrėjo į visus galimus pretendentus į turimą karaliaus sostą. Niekas nedrįso tokių pretendentų priimti į savo namus ir Jėzui – Dievui, tapusiam žmogumi, teko gimti gyvulių tvarte. Tačiau dangaus angelai ir prie tokiam varge gimusio Jėzaus lopšelio – gyvulių ėdžių – giedojo „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“. Taip Dievas atėjo į žmonių tarpą ir apsigyveno su mumis... Atėjo pas mus, kad padėtų gyventi tikrą, autentišką gyvenimą ir siekti amžinos draugystės su Dievu. Savo klaidose ir nuodėmėse pasimetusiems žmonėms tamsią naktį šią linksmą žinią – Evangeliją – atnešė tos pirmosios Kalėdų nakties keliautojai: Marija, po savo širdimi nešusi Jėzų, ir jos sužadėtinis Juozapas...

Ir taip prijos prie miesto du pavargę pakeleiviai,
O vakaras, o vakaras, o juodu kur sustos?
Kur josit jūs, kur veda jus anos gatvelės kreivos,
Tu, Meilės Motina, ir tu, Jaunystės sužadėtini skaistus?

Gyventojai negirdi jūsų eigačio to stebuklingo,
Ir kiemsargiai, ir prievaizdos į vidų neįleis tuojau –
Gal ciesorius, gal Kaifas kur po prasto vyno neužmiega...
O artinas jau Evangelija, o jau...

Taip į tą paslaptingą įvykį prieš maždaug 2013 metų įvykusį Šventojoje Žemėje bando įsijausti mūsų poetas Bernardas Brazdžionis. Taip prasidėjo Evangelijos kelionė mūsų žemėje iš vieno krašto į kitą ir prieš 600 metų mūsų krašto – Lietuvos valdovų Vytauto ir Jogailos Evangelija, ta džiugioji žinia apie anos Marijos sūnų Jėzų Nemunu ir Dubysa buvo atgabenta į mūsų protėvių žemaičių širdis... Ne tik žinia, pats Jėzus atneštas į mūsų protėvių širdis... Vėl B. Brazdžionio įsimąstymai į po 1400 m. maždaug prasitęsusią pirmųjų Kalėdų istoriją:

„Kas tu esi Nepažįstamas Keleivi, ko sustojai?
Po tavim pražydo gėlės iš kapų...“

„Per marias nemarias ir plačiausias
Ir per kalnus vainikais baltais,
Nei kelių, nei dienų nesiklausęs,
Jis lig Nemuno klonių ateis...
Kaip šventosios taurės piligrimas,
Bris per plaukiantį lauką rugių.“

Naujaisiais – 2013 – metais sausio 6 dieną pradedame minėti tą kunigaikščių Vytauto ir Jogailos kelionę, atnešusią į Žemaičių žemę Jėzų ir Jo Evangeliją. Pradedame švęsti Žemaičių krikšto 600 jubiliejų. Džiugiai švęsti – nes tikrą džiaugsmą neša tik Kristus, sutikęs ne tik kentėti ir mirti dėl mūsų, dėl visų tiek praeityje tiek šiandien tiek ateityje mirties skaudžiai žeistų, žeidžiamų ir sužeisimų žmonių ir jis tas žaizdas kasmet gydo Velykinės pergalės džiaugsmu!
Todėl poetas ir sako: „Po tavim pražydo gėlės iš kapų“. Neramūs laikai buvo, kai Jėzus gimė Betliejuje, neramūs, sunkūs laikai buvo, kai jis atėjo į Žemaičių žemę prieš 600 metų. Neramūs, nelengvi laikai ir šiandien kai švenčiame Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Tačiau atrandant Kristuje ryšį tarp Kalėdų ir Velykų, tarp Viešpaties gimimo, kančios, mirties ir Prisikėlimo, su poetu galime kartoti:

„Nepaskęs eldijėlės nei valtys
Švyturys tavo uosto jei ves
Keltis, Viešpatie, norim mes keltis
Pražūtis ir mirtis be tavęs“.

Prisimenu kai buvau moksleivis sovietmečio mokykloje, tikrai ne mažiau nei kai kuriuose mūsų dienų sekuliariuose mokyklose, buvo brukamos abejonės tikėjimo tiesomis ir net Dievo buvimu. Jaunose galvose ši propaganda sukeldavo abejonių,- kad gal mokytojų, o ne kunigų, ne tikinčiųjų artimųjų pusėje tiesa? Iš pastarųjų jau buvau išmokęs maldoje spręsti visas sunkias vidines problemas. Tad pradėjau melstis: „Viešpatie jei Tu esi, kaip lig šiol tvirtai tikėjau, duok kokį ženklą“. Ir atsakymą gavau, Sąmonės gelmėse švystelėjo mintis paimti Naujojo Testamento knygą ir paskaityti atsitiktinai atsivertusį puslapį. Radau tokius žodžius: ”Tada Jėzus paklausė Dvylika: gal ir jūs norite pasitraukti? Simonas Petras atsakė: Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 67-68). Perskaitęs šiuos žodžius nurimau. Atsisakęs tikėjimo jokio geresnio gyvenimo, jokios stabilesnės gyvenimo laimės tikrai nepasieksiu. Visa ką, atsisakęs tikėjimo, įsigysiu kaip „laimę“ (beje labai abejotiną laimę)- ir visa tai subyrės besiartinant mirties valandai. Ir pradėjau kasdien maldoje kartoti apaštalo Petro mintį, pasakytą visų Jėzaus mokinių vardu: „Viešpatie, tavęs nepaliksiu, nes tik Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“.

Prisimindamas šią savo jaunystės metų patirtį, noriu visiems Jums palinkėti, kad tie apaštalo Petro visų Jėzaus mokinių vardu pasakyti žodžiai, taptų mūsų visų tikėjimo išpažinimo žodžiais. Tai yra šiais prasidėjusiais Tikėjimo ir Žemaičių krikšto jubiliejaus metais, taptų iš naujo visų mūsų nuolat kartojamais žodžiais: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“!

Palaimingų Kristaus Gimimo švenčių visiems!

* * *

LVK delegatas užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundas Putrimas: Brangūs broliai, seserys Kristuje, Kalėdų slėpinyje Dievas apsireiškė per savo Sūnų Jėzų Kristų. Kalėdos yra ypatingas šventinis laikotarpis, kurio metu žmogus labiau siekia susipažinti su gyvuoju Kristumi ir vienytis su Juo dalyvaudamas iškilmingose Mišių apeigose, susikaupimuose, kalėdinių giesmių koncertuose, gilesniame maldos išgyvenime bei švenčiant Kūčių vakarą ir Kalėdų dieną su lietuviškomis tradicijomis. Kalėdos nėra atostogos, o pasitraukimas iš kasdienybės į šventąją tylą, taip švelniai išreikštą Franz Güberio giesmėje Tyli naktis.

Kalėdoms artėjant, prasidėjo popiežiaus Benedikto XVI paskelbti “Tikėjimo metai”, kurie mums primena mūsų atsakomybę dalintis tikėjimo dovana su kitais. “Mums reikia žmonių, kurie kalbėtų su Dievu ir idant kalbėtų apie Dievą”, aiškina Popiežius. Kalėdų laikotarpis yra puiki proga suaugusiems labiau susipažinti su kalėdinio tikėjimo tiesa, t.y., kad “Šventosios Dvasios veikimu, (Kristus) priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi” (Tikėjimo išpažinimo malda). Svarbu ir su vaikais ir anūkais pasikalbėti apie Kalėdų laikotarpio tikrąją prasmę, jog Kalėdos yra apie mūsų Išganytojo Emanuelio gimimą, o ne tik apie Kalėdų senio dovanų maišą.

Kaip tik naujasis evangelizacijos siekis yra iš naujo atrasti tikėjimo džiaugsmą ir juo pasidalinti įvairiais būdais. Tai ne vien kunigų veiklos atsakomybė, nes visi turime asmeniškai priimti tikėjimą į Dievą savo širdyse ir gyvenime. Prisiminkime, kad Kalėdos yra Dievo didžiausia meilės dovana mums ir duodama, kad ja dalintumės. Aš šį Dievo meilės įgyvendinimą esu paliudijęs aplankydamas įvairias lietuvių katalikų bendruomenes išeivijoje:

- Kai Sao Paolo, Brazilijoje, įvyko “Dievo gailestingumo” simpoziumas, programą praturtino visa lietuvių bendruomenė, Šv. Juozapo lietuvių parapijos choras, abu tautinių šokių ansambliai ir net iš Montrealio atvykęs Kanados choras bei vietiniai brazilai teologai ir dvasiškiai, kurie visi pasidalino mintimis apie Dievo gailestingumą.

- Londone, Jungtinėje Karalystėje, jau 100 metų Šv. Kazimiero lietuvių parapija su savo klebonais ir savanoriais parapijiečiais aptarnauja lietuvių bendruomenę, kuri šiuo metu yra viena iš didžiausių išeivijoje.

- JAV, Kanadoje ir Europoje yra daug įvairių lietuvių bendruomenių, įsisteigusių mažesniuose miestų centruose, kur dar nėra įsteigta nei lietuviškų parapijų nei misijų. Bendruomenių nariai savo iniciatyva kviečia lietuvius kunigus lankytis ir atnašauti Mišias lietuvių kalba.

Lieku dėkingas visiems dvasiškiams - kunigams, vienuoliams, vienuolėms, katechetams ir savanoriams, kurie jungiasi ir remia lietuvių katalikų veiklą užsienyje, mūsų lietuviškose parapijose ir misijose. Per jų pasiryžimą, Evangelijos skelbimas įsikūnija ir virsta pagalba artimui, dvasine ir labdaringa parama vargšams, švietimo galimybėmis katechizuojant ir evangelizuojant vaikus ir suaugusius, ypač besiruošiantiems priimti sakramentus. Jų įsijungimas į vietinį lietuvišką bendruomeninį gyvenimą padeda perduoti ir išlaikyti mūsų krikščioniškas ir tautines vertybes bei tapatybę.

Linkiu visiems išgyventi savo asmenišką susitikimą su Dievu šv. Mišiose ir ypač per šias Kalėdų šventes. Šv. Kalėdų laikotarpio palaima telydi jus ir jūsų šeimos narius per 2013 metus. Linksmų Šv. Kalėdų!