Timothy Radcliffe OP. Evangelizuoti su vaizduote

Krikščionybė Vakaruose galės vėl iš naujo sužydėti, jei palies mūsų amžininkų vaizduotę. Tai pats didžiausias iššūkis krikščionybei. Manau, kad ateizmas kelia ne tiek intelektualinį iššūkį, kiek iššūkį vaizduotei, - rašo Timothy Radcliffe, britų dominikonas, buvęs viso savo ordino vyresnysis, šiuo metu reziduojantis Oksforde.

Jis pasakoja neseniai dalyvavęs diskusijoje su profesoriumi Richardu Dawkinsu, garsiu ateistu, ir anglikonu Rowanu Williamsu, tuomet dar Kenterberio vyskupu. Susitikimas buvo gana širdingas, tačiau diskusija nesivystė. Williams reaguodavo į Dawkins argumentus, įsijausdavo į jo mokslinę vaizduotę ir, faktiškai, nedaug buvo argumentų, su kuriais jis ir kiti buvę krikščionys negalėtų sutikti. Tačiau Dawkins, priešingai, nesugebėjo leistis į tokią pat kelionę ir įsijausti į krikščionišką vaizduotę. Rodos, jis visiškai nesuprato. Panašus įspūdis, kai kas nors be jokio muzikinio jautrumo vertina garsų kompozitorių.

Daug kas atsimins filmą „Apie dievus ir žmones“, pasakojantį apie vienuolių bendruomenę Alžyre, gerai integruotą, gerbiamą ir mylimą vietinės musulmonų bendruomenės, tačiau galiausiai prarytą tuo metu vykusio konflikto iki tragiškos mirties. Šį filmą matė milijonai ir daug kas iš jų savęs nepavadintų krikščionimis. Tačiau filmui pasibaigus vyraudavo tyla ir retas skubėjo išeiti iš salės.

Kodėl verta paminėti šį filmą? Nes krikščioniška vaizduotė gyvena konkretybėje. Kaip ir žydas, kuris prieš 2000 metų gyveno Artimuosiuose Rytuose ir kuriam mokiniai suteikė universalią prasmę. Kaip pasakė viena neseniai mirusi lenkų poetė, komunistė, „tai buvo iš meilės žmonijai, vėliau supratau, kad reikia mylėti ne žmoniją, o žmones“.

Krikščionybė eina prieš srovę, nes visuotines prasmes randa įkūnytas konkrečiuose ir ribotuose žmonėse. Todėl šventieji visada buvo svarbūs. Tai žmonės, kurie atsisakė visuomenės paruoštų tapatybių, šiandien perduodamų garsių aktorių ar dainininkų. Jų klausydamiesi, rengdamiesi kaip jie, daug žmonių išreiškia savo tapatybę, priklausymą kažkam. Tačiau apsigauna: iš tiesų tik bijome būti nemylimi tokie, kokie esame. O šventasis priima šią riziką: krikščioniška vaizduotė atskleidžia universalumą per individualumą.

Dažnai bandome papasakoti apie save, krikščionis, ir savo tikėjimą tuo būdu, kuris suprantamas, kuris turi prasmę jau tikintiems, o kitiems mažai ką reiškia. Todėl turime atskleisti tiesą per vaizduotę. Tikėjimo perdavimas nėra teiginių pakartojimas. Tikėjimas taip pat nėra paruoštas atsakymas į visus klausimus, nėra dogma negatyviąja prasme: priešingai, yra kvietimas be paliovos gilintis į Trejybės, į Dievo-žmogaus slėpinį.

Paskutinėje minėto filmo scenoje vienuoliai išeina pasitikt mirties, tačiau tai taip pat gerumo pergalė. Kiekvienai visuomenei reikia tokių istorijų. Psalmės yra kupinos pykčio dėl blogųjų sėkmės. O Kristus atsisako šauktis angelų, kad jį išgelbėtų nuo mirties, atleidžia kankintojams ir, paradoksaliai, jo pralaimėjimas tampa prisikėlimo pergale. Ši istorija formavo vakarų kultūrą. Tačiau Petras ir kiti apaštalai iš pradžių jos nesuvokė, tikėdamiesi, kad Mesijas sutriuškins priešą. Kaip tada, taip ir šiandien visuomene dažnai gyvena šia ikikrikščioniškąja vaizduote: gerasis laimi nužudydamas blogąjį, it filme apie kaubojus.

Tikėjimas negali būti perduotas abstrakčiais teiginiais. Tačiau Dievo troškimas tarp žmonių yra. Tad kaip Kristų padaryti artimu mūsų amžininkams? Pirmiausia patiems žvelgiant Dievo žvilgsniu, būnant Dievo veidu, kuris šypsosi ir džiaugiasi matydamas žmones. Taip pat reikia įsiklausymo, be kurio nėra tikro skelbimo. Turime įsiklausyti į žmones: kuo gyvena, ko nori? Kokie jų giliausi troškimai, kokia jų kalba. Kartais mus gali išgąsdinti tai, kas kalbama, arba tai, kad nežinome atsakymo, tačiau jei klausysimės širdyje, Dievas pasiūlys išeitį. Dievo žodis nėra paprastas faktų apibūdinimas. Dievas pasako Žodį ir dalykai atsiranda, pradeda gyvenimą. Kalbėjimas yra svarbi žmogaus veikla: kalbame visą dieną, juokaujame, rašome. Turime skirti ar kalbame gyvenimo ar ardymo žodžius.

Galiausiai artumas taip pat yra ir kūniškas. Dievas tapo kūnu ir kartais mus tai trikdo. Norime Jį patalpinti atgal į dangų, matyti tik „Christus victor“ – pergalingą Kristų. Tačiau esame kūnai, kuriuos reikia apkabinti, pabučiuoti taikos bučiniu. Nerimas dėl lytinio išnaudojimo yra pagrįstas, tačiau krikščionybei reikia atgauti tą maksimaliai žmogišką ir maksimaliai krikščionišką būdą būti Kristaus kūnu. Priešingu atveju gal net rizikuosime atsisakyti Įsikūnijimo. Išlaikysime distanciją, kai Dievas tapo artimu. Kiekvienų Mišių pabaigoje esame siunčiami būti Kristaus kūnu, burna, rankomis, ausimis ir veidu, atskleisti Kristų veiduose tų, kuriuos sutinkame. (Vatikano radijas)