Ketvirtasis Advento sekmadienis

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. (Lk 1, 39–45)

DIEVAS MUMYSE

Jau greitai švęsime Kalėdas, tą neįtikėtiną Dievo žinią žmonėms. Žinoma, mes viską suprantame ir neapsimetinėsime, kad kaip tik tada gims Jėzus… Dievas žemėje jau yra gimęs, miręs ir prisikėlęs, ir garbingai gyvena. Mums, gyvenantiems dabar, daugiau ar mažiau patenkintiems gyvenimu, skirta užduotis leisti Dievui gimti mūsų širdyse, arba, geriau, leisti jam gimti mūsų širdyse ne taip, kaip tai įvyko prieš metus ar prieš tris metus… jaučiu, kad tokio Kristaus įsileidimo į širdį tikrai nepakako.

Klaidinga visų palaikoma mintis yra tai, kad mes jaučiamės įpareigoti pamaldžiai ir prisilaikant gerų manierų pasirengti Kristaus atėjimo į pasaulį šventei. Tačiau šalia mūsų esantys žmonės, o gal ir mes patys nesijaučiame galį tinkamai tai padaryti, nes vienas skausmas veja kitą. Esame išsiblaškę, besirūpinantys dėl savo kasdienių reikalų, gyvenantys netektimis, todėl niekaip neįsijaučiame į ateinančių švenčių džiaugsmą.

Mūsų mirusieji, su kuriais daugiau nebeteks valgyti Kūčių vakarienės, tarpusavio gyvenimą lydintys nesusipratimai, kenčiamas šaltis ir nepritekliai, kai norėtųsi tiek daug, o įmanoma taip mažai…

Mums reikia drąsos suprasti, kas iš tiesų įvyko Kalėdų naktį. Dievas ieško sau vietos tarp atliekų ir gimsta mažame tvartelyje. Taip yra todėl, kad mes suvoktume, jog džiaugsmas atsiranda, įveikus liūdesį, kad Dievas, ateidamas į pasaulį, visiems laikams stojo vargingiausiųjų pusėje, ir per šias Kalėdas Jis neapsigyvens spindinčiose vitrinose ir spalvinguose ekranuose…

Apie tikrąjį džiaugsmą mums pasakoja šio sekmadienio Evangelija.

Mažoji Marija jaučia, kad jos įsčiose auga Kūdikis. Ji, kaip ir visos motinos, džiaugiasi tuo, o žinodama, kad tas Kūdikis yra visos tautos Lauktasis, negali tokio džiaugsmo išlaikyti savyje Drauge, gal savotiškai ir abejodama, Marija keliauja pas Elzbietą, tikėdamasi pas ją sulaukti galutinio ženklo, kad Dievas iš tiesų pasirinko tokį kelią ateiti į pasaulį.

Taip ir atsitinka. Elzbieta, išvydusi Mariją, išbėga jos pasitikti, dar negimęs Jonas Krikštytojas atpažįsta ateinantį Mesiją, o Elzbieta pajunta sujudėjusį įsčiose kūdikį. Senyva moteris, taip pat supratusi, kad išsipildo jos taip ilgai melstas motinystės ilgesys, sveikina Mariją.

Marija gi, sujaudinta tokių įvykių pradeda džiaugsmingą giesmę, šlovindama Dievą, gelbstintį ją ir visus žmones. Tai tiesa: Dievas nusprendė ateiti pas mus, Dievas jau yra čia. Tai jau nebe seno Nazareto rabino dūsavimai kiekvieną šeštadienį, laukiant Mesijo atėjimo, bet tikrovė, kuri jau pasirodė.

Todėl abi moterys džiaugiasi tuo nepaprastu įvykiu, kuris dar neįvyko, bet kuris jau yra jų tarpe…

Kaip tiktai tai ir yra džiaugsmingoji Kalėdų žinia: nesvarbu, kokiose sąlygose bebūtų atsidūręs žmogus, kokioje šalyje begyventų, jis gali jaustis laimingu, jei tik išgirsta jam skirtą Dievo Žodį. Dievas ateina į pasaulį, kad nuramintų mūsų širdis.

Jeigu pasakyčiau kam nors: tau sekasi gyvenime, turi tave tenkinantį darbą, gauni didžiulį atlyginimą, turi pasakiškus namus, nuostabią žmoną, išauklėtus ir jautrius vaikus, milžinišką papuoštą eglutę šventiškai apšviestoje svetainėje, todėl būk laimingas, ar pasakyčiau kažką ypatingo? Kokia gera naujiena skambėtų tuose žodžiuose? Kad Dievas duoda ramybę jau laimingiems?!…

Negirdėta ir tikrąją Kalėdų prasmę atspindinti žinia yra kitokia: laimė slypi kitur, ji kyla iš gelbstinčio Dievo, kuris myli kiekvieną mūsų tiek, kad sutinka gimti kūdikiu. Galbūt kaip tik vargingesnieji tai geriau ir supranta, nes jie jautresni ir labiau linkę dalytis su kitais.

Geroji naujiena yra tai, kad Dievas yra prieinamas, paprastas. Jis kitoks, negu mes galime pamanyti. Jis neturi nieko bendro su mūsų baimėmis, Jo neišblaško mus persekiojančios kasdienybės šmėklos. Dievas paprasčiausiai yra kitoks.

Marija su Elzbieta tai jau žino, džiūgauja ir pasakoja apie tai viena kitai. Jos kalba apie Dievo darbus, mato Jį žmonijos istorijoje, atseka Jo pėdsakus savo tautos gal ir ne pačiuose gražiausiuose įvykiuose. Jų džiaugsmas nebetelpa jų širdyse, nes jos regi šviesią, giedrą ateitį su Dievu. Atrodytų, jos prisilietė prie Dievo širdies…

Mes juk irgi džiaugiamės, kad Dievas gyvena mūsų istorijoje? Ar ne taip?… (mons. Adolfas Grušas)