„Financial Times“ paskelbė Popiežiaus straipsnį

Didžioje Britanijoje leidžiamas finansų, ekonomikos ir politikos dienraštis „Financial Times“ paskelbė neilgą popiežiaus Benedikto XVI straipsnį, kuriame jis pateikė keletą minčių jau beveik priartėjusių Kalėdų proga. Parašyti šį straipsnį Popiežiaus paprašė pati dienraščio redakcija. Neseniai pasirodžius Popiežiaus knygai apie Jėzaus vaikystę, „Financial Times“ paprašė trumpo komentaro Kalėdų proga. Ir nors prašymas buvo ganėtinai neįprastas, Šventasis Tėvas mielai sutiko. Šia proga dera priminti, kad jau praeityje Benediktas XVI yra patenkinęs keletą kitų panašių prašymų. Keletą mėnesių po savo kelionės į Angliją, irgi Kalėdų proga, jis trumpai pasisakė per BBC. Didžiojo penktadienio proga yra kalbėjęs per Italijos RAI televiziją. Tai buvo progos kalbėti apie Jėzų plačiai auditorijai. Panašiai yra ir šiuo atveju. Siūlome Popiežiaus straipsnio vertimą į lietuvių kalbą:

„Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ – toks buvo Jėzaus atsakymas į klausimą ar reikia mokėti mokesčius. Klausiantieji, žinoma, norėjo paspęsti jam pinkles. Norėjo priversti jį užimti poziciją karštose politinėse diskusijoje, liečiančiose Romos valdžią Izraelio žemėje. Iš tiesų norėta sužinoti dar daugiau: ar Jėzus yra tasai lauktasis Mesijas, kuris pasipriešins Romos priespaudai. Tad klausime slypėjo noras jį demaskuoti kaip pavojų valdžiai arba kaip apsišaukėlį.

Atsakydamas, Jėzus klausimą grakščiai pakelia į aukštesnį lygį, kartu švelniai įspėdamas tiek prieš religijos politizavimą, tiek prieš laikinosios valdžios sudievinimą, o galiausiai ir prieš besaikį turtų kaupimą. Jo klausytojai turėjo žinoti, kad Mesijas nėra ciesorius, o ciesorius nėra Dievas. Karalystė, kurią Jėzus turėjo įkurti, yra neprilygstamai aukštesnio lygmens. Apie ją Poncijui Pilotui jis pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“.

Panašią žinią skelbia ir Naujojo Testamento pasakojimai apie pirmąsias Kalėdas. Jėzus gimė per visuotinį surašymą, kurį paskelbė imperatorius Augustas, išgarsėjęs tuo, kad jo valdymo laikais viešpatavo Pax Romana visose Romos užvaldytose žemėse. Tačiau šis kūdikis, gimęs nežinomame ir atokiame imperijos užkampyje atnešė pasauliui kur kas didesnę taiką, tikrai visuotinę ir peržengiančią visas vietos ir laiko ribas. Jėzus mums pristatomas kaip karaliaus Dovydo įpėdinis, tačiau laisvė, kurią jis atnešė savo tautai, buvo kur kas daugiau negu vien priešų kariuomenės nugalėjimas; jis visiems laikams nugalėjo nuodėmę ir mirtį.

Kristaus gimimas mus verčia iš naujo permąstyti mūsų prioritetus, mūsų vertybes, mūsų gyvenimo būdą. Kalėdos, be jokios abejonės, yra didelio džiaugsmo metas. Tačiau kartu jos yra ir proga giliai susimąstyti, patikrinti sąžinę. Besibaigiant metams, kuriais daugelis patyrė ekonominių sunkumų, ko mes galime pasimokyti iš prakartėlės scenos nuolankumo, kuklumo, paprastumo?

Kalėdos gali būti laikas, kuriuo mokysimės skaityti Evangeliją, pažinti Jėzų ne tik kaip ėdžiose gulintį Kūdikį, bet kaip tą, kuriame atpažįstame Žmogumi tapusį Dievą.

Evangelijoje krikščionys randa įkvėpimą savo kasdieniam gyvenimui ir savo dalyvavimui pasaulio įvykiuose – taipogi Parlamento ar Biržos veikloje. Krikščionys neturi bėgti iš pasaulio, bet priešingai, jie turi jame darbuotis. Tačiau jų dalyvavimas politiniame ar ekonominiame gyvenime neturėtų sietis su jokia ideologijos forma.

Krikščionys kovoja prie skurdą, nes pripažįsta neprilygstamą kiekvieno žmogaus orumą, žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir pašaukto amžinam gyvenimui. Krikščionys siekia teisingo žemės gėrybių paskirstymo, įsitikinę, kad būdami Dievo sukurto pasaulio tvarkytojai, mes esme atsakingi už silpnesnius ir labiau pažeidžiamus žmones. Krikščionys priešinasi godumui ir besaikiam eikvojimui, tikėdami, kad dosnumas ir nesavanaudiška meilė, kurios mokė ir kuria gyveno Jėzus iš Nazareto, yra kelias vedantis į gyvenimo pilnatvę. Krikščionių tikėjime kiekvieno žmogaus amžinuoju likimu glūdi pareiga skubiai siekti taikos ir teisingumo visiems.

Kadangi šiems tikslams pritaria daugelis, įmanomas platus ir vaisingas krikščionių ir kitų bendradarbiavimas. Tačiau krikščionys duoda ciesoriui tik tai kas ciesoriaus, o ne tai kas priklauso Dievui. Istorijoje būta atvejų kai krikščionys negalėjo sutikti su ciesorių reikalavimais. Pradedant imperatoriaus kultu antikos Romoje ir baigiant ką tik praėjusio šimtmečio totalitariniais režimais, ciesorius kėsinosi užimti Dievo vietą. Krikščionys atsisako garbinti mūsų laikų netikrus dievus ne dėl to, kad jų pasaulėžiūra pasenusi. Priešingai, taip yra dėl to, kad jie yra laisvi nuo ideologinių suvaržymų ir vadovaujasi šitokia kilnia žmogaus likimo vizija, kad negali nusileisti niekam kas jai galėtų pakenkti.

Italijoje daugelyje prakartėlių scenų fone matome antikos Romos pastatų griuvėsius. Tuo norima pasakyti, kad kūdikio Jėzaus gimimu pasibaigė senoji tvarka, pagoniškas pasaulis, kuriame ciesoriaus reikalavimams nieks nebūtų drįsęs pasipriešinti. Dabar turime naują karalių, kurio valdžia remiasi ne ginklais, bet meilės galia. Jis atneša viltį visiems, kurie kaip jis, gyvena visuomenės atstumti. Jis atveša viltį visiems kas yra pažeidžiami dabartiniame nepastoviame pasaulyje. Iš ėdžių Kristus mus kviečia gyventi kaip jo dangiškosios karalystės piliečiai, karalystės, kurią kiekvienas geros valios žmogus gali padėti kurti čia, žemėje.

(Financial Times / Vatikano radijas)