Popiežiaus bendroji audiencija. Marijos tikėjimas.
Advento kelionėje ypatingą vietą skiriame Mergelei Marijai, kuri labiausiai laukė
Dievo pažadų išsipildymo. Būdama visiškai klusni Dievo valiai, ji savo tikėjime ir
savo kūne priėmė Dievo Sūnų Jėzų. Tad šiandien,- sakė Popiežius, - norėčiau kartu
su jumis trumpai pamąstyti apie Marijos tikėjimą Apreiškimo slėpinyje.
«Chaîre
kecharitomene, ho Kyrios meta sou“, „Džiaukis (būk pasveikinta), malonėmis apdovanotoji!
Viešpats su tavimi!“ (Lk 1,28). Šiais žodžiais, kuriuos mums perdavė evangelistas
Lukas, arkangelas Gabrielius pasveikino Mariją. Iš pirmo žvilgsnio žodis „chaîre“,
„džiaukis“ tai įprastinis graikiškas pasveikinimas, tačiau biblinės tradicijos fone
jis įgauna gilesnę prasmę. Graikiškoje Senojo Testamento versijoje šis terminas pavartotas
keturis kartus ir kiekvieną kartą jis reiškia džiaugsmą dėl Mesijo atėjimo. Tad angelo
sveikinimas Marijai – tai raginimas džiaugtis giliu džiaugsmu, tai skelbimas, jog
pasibaigs visas liūdesys, kuris slegia dėl pasaulyje esančio blogio ir piktumo, dėl
kančios ir mirties, temdančių Dievo gerumą. Šiuo sveikinimu prasideda Evangelija,
Geroji Naujiena, - sakė Popiežius.
Kodėl Marija raginama šitaip džiaugtis?
Atsakymas – antrojoje sveikinimo dalyje: „Viešpats su tavimi“. Norėdami suprasti šių
žodžių prasmę, vėl turi ieškoti pagalbos Senajame Testamente. Sofonijo knygoje randame
žodžius: „Krykštauk, Siono dukra... Viešpats, Izraelio karalius, tavo viduje... su
tavimi yra Viešpats, tavo Dievas – išgelbėjimą nešąs galiūnas“ (Sof 3,14-17). Šituose
žodžiuose glūdi Siono dukrai, tai yra Izraeliui duotas pažadas: Dievas ateis ir apsigyvens
savo tautoje, Siono dukros įsčiose. Angelo ir Marijos pokalbyje šis pažadas išsipildo.
Marija sutapatinta su visa tauta. Ji yra toji Siono dukra, kurioje apsigyvena Gyvasis
Dievas.
Toliau katechezėje Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į jau šiame džiugiame
skelbime slypintį skausmo šešėlį. Marija, visiškai sutikdama su Dievo valia, supranta,
kad toks pasirinkimas pareikalaus ir aukos, kad jos širdį pervers skausmo kalavijas,
kaip vėliau, Jėzaus paaukojimo šventykloje akimirką jai pasakys Simeonas. Marijos
tikėjimą Popiežius sugertino su Abraomo tikėjimu. Abraomo tikėjimo kelyje yra džiaugsmas
dėl sūnaus Izaoko gimimo, bet ir skausmas, kai bandant Abraomo tikėjimą pareikalaujama
paaukoti sūnų. Panašiai ir Marijos tikėjimo kelyje yra ir džiaugsmas Apreiškimo akimirką,
ir Sūnaus mirties sutemos, ir jo prisikėlimo šviesa. Panašus ir mūsų visų tikėjimo
kelias: jame netrūksta džiaugsmo, tačiau būna ir tokių akimirkų, kai atrodo, kad Dievas
mus paliko. Vis dėlto jei mes – kaip Abraomas ir Marija – sudedame visas viltis į
Dievą, jis mums padeda gyventi neabejojant jo ištikimybe ir meile.
Norėčiau
paliesti dar vieną aspektą, kurį matome šv. Luko pasakojimuose apie Jėzaus vaikystę,
- tęsė Popiežius katechezę. Marija ir Juozapas nunešė Jėzų į Jeruzalės šventyklą paaukoti
Dievui, kaip reikalauja Mozės įstatymas: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas
Dievui“ (plg Lk 2,22-24). Šio momento prasmę paaiškina kitas įvykis – dvylikmečio
Jėzaus suradimas šventykloje. „Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam
tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome
tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti
savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2,48-49). Šventykla yra Tėvo namai, Tėvo nuosavybė. Jėzus
joje jaučiasi kaip sūnus. Marija vėl turi širdyje atnaujinti savo „taip“ Dievo planui,
ištartą Apreiškimo akimirką, turi sutikti, kad pirmenybė priklauso Jėzaus Tėvui, turi
leisti Jėzui vykdyti savo misiją. Šitą pritarimą Dievo valiai Marija dar daug kartų
turės kartoti per visą gyvenimą iki pat sunkiausio momento, kai teks jai stovėti prie
Sūnaus kryžiaus.
Matydami visa tai, mes klausiame: kaip Marija sugebėjo išsaugoti
tvirtą tikėjimą ir ypač tomis tamsiomis akimirkomis neprarasti pasitikėjimo Dievu?
Evangelistas Lukas mini, kad Jėzui vos gimus, „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus
ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2,19). Marija nesitenkina pirmu įspūdžiu, bet viską
kas atsitinka jos gyvenime labai atidžiai apmąsto ir pasiekia tokį pažinimą, kurį
tik tikėjimas gali duoti. Nuolankaus klusnumo dėka, Marija sutinka ir su tuo Dievo
veikimu, kurio ji pati nesupranta, bet leidžia, kad Dievas atvertų jos širdį ir protą.
„Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta” (Lk 1,45), - sušuko
giminaitė Elzbieta. Ir būtent dėl šitokio tikėjimo Mariją palaiminta vadins visos
kartos. (Vatikano radijas)