Kaip gali būti, kad reikia pagalbos po aborto, kuris pats propaguojamas kaip „pagalba“?

Tokį klausimą italų katalikiško dienraščio „Avvernire“ puslapiuose iškelia Carlo Bellini, kuris pats yra gydytojas. Savo ruožtu jis cituoja populiarų Prancūzijos žurnalą „Psychologies Magazine“, kuriam viena skaitytoja pasiuntė atvirą klausimą: jai dvidešimt metų ir prieš du metus ji pasidarė abortą, sutarusi su savo draugu ir remiama tėvų. Tačiau iki šiol neatsigauna nuo šoko. Kodėl?

Tokių signalų apie abortuojančių moterų skausmą atrastume daugybę. Tačiau kaip tai dera su aiškinimais, kad abortuojama būtent todėl, kad išvengti skausmo ir apsaugoti mentalinę sveikatą. Ir kaip įmanoma, kad žurnalo ekspertas pataria apsilankyti pas psichologą, kad palengvintų skausmą, kai pats abortas yra propaguojamas kaip „terapija“?

Įsivaizduokime, tęsia Carlo Bellini, kad kas nors pakelia ranką ir pateikią tokią pastabą: moterys griaužiasi, nes yra ryjamos to kaltės jausmo, kuris yra joms įteigtas Bažnyčios ir kuris trukdo joms būti „sąmoningoms ir sveikoms“.
Tačiau tame pat „Psychologies Magazine“ numeryje kaip tik aptariamas kaltės jausmas šių dienų Prancūzijos visuomenėje ir konstatuojama, kad jis nebėra susijęs su taip vadinama „tradicine morale“ ir jos sąvokomis. Seksualinis elgesys nebėra problema ir nebekyla kaltės jausmas dėl poelgių, kurie seniau buvo draudžiami – masturbacijos, homoseksualumo, laisvo lytinio gyvenimo. Neretai priešingai - kaip tvirtino viena reklama, kaip tik tas, kuris nenaudoja seksualumo be stabdžių, turėtų jaustis kaltas. Šiandien kaltės jausmas ir nelaimingumas patiriamas kitose sferose, pavyzdžiui, darbo aplinkoje ir darbo santykiuose.
Tačiau jei moraliniai ir religiniai draudimai nėra šaltinis, iš kur tada kyla jaunosios žurnalo skaitytojos skausmas dėl aborto? Žurnalo redakcija jai atsako taip – pritardama aborto praktikai paklausia: „kad ir kiek jūsų pasirinkimas buvo sąmoningas, ar jis atitiko jūsų giliausią troškimą?“.
Ar, perklausia Carlo Bielini, abortas iš tikro yra visada yra sąmoningas pasirinkimas? Turbūt ne. Daugybės moterų širdis, kaip ir prancūzų žurnalo skaitytojos, norėtų eiti kitais keliais, tačiau visuomenė jai pasiūlo tik vieną. Ir galbūt kančia gimsta būtent todėl, kad moteris verčiama pasukti kitu keliu, o ne pagal „giliausią troškimą“, etinį Dna.
Ir kančia galbūt dar didesnė todėl, kad dėl jos negalima skųstis, nes tai reikštų skųstis „išlaisvinimu“, kurį visuomenė nusprendžia vietoje mūsų, sudarydama tik įspūdį, kad esame laisvi. (Vatikano radijas)