Kardinolas Scola. Kai valstybės neutralumas supainiojamas su sekuliarizmu, religijos laisvė yra neišvengiamai pažeidžiama

Milano arkivyskupija, viena iš seniausių ir didžiausių pasaulyje, menanti pirmuosius krikščionybės amžius, pradėjo „Konstantino metus“, kuriais mini Milano edikto, pasirašyto imperatorių Konstantino ir Licinijaus, 1700 metines.

Konstantino metai buvo pradėti gruodžio 6 dieną, kada Bažnyčios liturginiame kalendoriuje menamas šv. Ambraziejus, Bažnyčios mokytojas, Bažnyčios Milane ir Milano globėjas. Šia proga kardinolas Scola pateikė savo apmąstymą apie religijos laisvę dabartiniame kontekste.

Milano ediktas, pasak arkivyskupo, buvo epochinės reikšmės faktas. Kartu su juo galbūt pirmą kartą istorijoje išniro dvi dimensijos, kurias šiandien vadiname „religijos laisve“ ir „valstybės pasaulietiškumu“. Abi jos lemiamos gerai politinei tvarkai.

Vatikano II Susirinkime buvo viršyta ankstesnė tolerancijos doktrina. Susirinkimas tvirtino, kad žmogus, viena vertus, negali būti verčiamas elgtis prieš sąžinę, kita vertus, jis neturi būti trukdoma elgtis pagal sąžinę. Tačiau šios balsas yra neatsiejamas nuo tiesos ieškojimo.

Iš pirmo žvilgsnio religijos laisvės tema gali atrodyti paprasta ir jau išspręsta. Tačiau taip nėra. Egzistuoja įvairūs diskusijų mazgai. Pavyzdžiui, santykis tarp objektyvios tiesos ir religijos laivės; religinių bendruomenių ir valstybės, asmeninio ieškojimo ir viešos raiškos, sąlygų religinei bendruomenei pripažinti klausimai, nekalbant apie praktinius religijos laisvės ribojimus ar persekiojimus religijos pagrindu.

Egzistuoja glaudus ryšys tarp religijos laisvės ir socialinės taikos. Kartais politinė galia pasiduoda pagundai dirbtinai išlyginti religinių įsitikinimų skirtingumą, tačiau apsigauna manydama, kad taip gali išspręsti konfliktiškumą. Iš tiesų tik daugina nuoskaudas ir frustracijas, kurios ateityje gali pasireikšti kaip konfliktai.

Europos juridinėje ir politinėje kultūroje yra paplitęs prancūziškasis pasaulietiškumo (laicitè) modelis, kuris, kaip tikima, yra adekvatus pasirinkimas užtikrinant religijos laisvę ir valstybės pasaulietiškumą. Jis remiasi prielaida, kad valstybės institucijos turi būti nešališkos, neutralios visoms religinėms nuostatoms, tokiu būdu visi turės religijos laisvę.

Tačiau dėl įvairių teorinių ir istorinių priežasčių prancūziškasis modelis tapo nepalankiu religijos laisvei. Ypač todėl, kad jis valstybės „neutralumą“, „nekonfesionalumą“ pradėjo tapatinti su religijos laisve ir su sekuliaristine kultūra.

Sekuliaristinės kultūros vizijoje pasaulis yra be Dievo, visai nepriklausomas nuo Dievo. Pliuralistinėje visuomenėje tai yra viena iš teisėtų pozicijų. Tačiau kai valstybės neutralumas yra painiojamas su sekuliaristine kultūra, kai ji iš „vienos tarp daugelio“ pozicijų tampa valstybę ir visuomenę steigiančia pamatine pozicija, tada ji pradeda reikšti savo neigiama vienvaldystę kitų pozicijų, ypač religinių sąskaita. Po tariamai objektyvių įstatymų ir procedūriškai korektiškų sprendimų skraiste plinta sekuliarizuota žmogaus ir pasaulio vizija, kurioje nėra vietos transcendencijai. Tokiu būdu gaunamas rezultatas, kuris yra visai priešingas toms intencijoms, kurias pradžioje deklaruoja prancūziškasis modelis: visiems garantuoti religijos laisvės raišką.

Į tai reikia reaguoti rimčiau ir plačiau, nei vien prašant visuomenės atsižvelgti į specifinį religinį ir moralinį jautrumą. Reikia, kad taptų aiškų, jog kalbant apie religijos laisvę yra kalbama daugiau nei „jautrumą“ asmens religiniams įsitikinimams, kurie sekuliarizmo akyse yra tik mitologinių ir folklorinių elementų rinkinys. Iš tiesų religijos laisvė paliečia žmonių sugyvenimo antropologinių, socialinių ir kosmologinių pagrindų kūrimą bei praktiką. Valstybės nekonfesionalumas, neutralumas yra teisingas ir teisėtas, tačiau jis neturi būti interpretuojamas, kaip religinių pažiūrų „neutralizavimas“, bet, priešingai, kaip erdvių pavieniams ir socialiniams asmenims suteikimas, kad kiekvienas iš jų galėtų prisidėti prie bendrojo gėrio. (Vatikano radijas)