Benediktas XVI: Pasaulį išvaduoja ne žmogaus pastangos, bet Dievo malonė
Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės popietę popiežius Benediktas XVI pagal seną
tradiciją nuvyko pagerbti Dievo Gimdytoją Ispanijos aikštėje Romoje. Popiežius padėjo
gėlių vainiką prie paminklo, kurį Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimui
atminti pastatydino jo pirmtakas Pijus IX. Ta pačia proga popiežius pasakė trumpą
kalbą, kurioje paminėjo tris pamokymus, kuriuos Advento laikotarpiu primena Marijos
Nekaltojo Prasidėjimo šventė.
Marijos Nekaltasis Prasidėjimas mums padeda suprasti
kaip reikia klausytis tyloje mums kalbančio Dievo balso, kaip priimti Jo malonę, kuri
mus išvaduoja iš nuodėmės ir bet kokio egoizmo, kad šitaip galėtume patirti tikrąjį
džiaugsmą.
Iš tikrųjų labai stebina, kad tas visai žmonijai lemtingas momentas,
kai Dievas tapo žmogumi, yra apgaubtas stulbinančios tylos. Dieviškojo pasiuntinio
ir Nekalto Prasidėjimo Mergelės susitikimas praeina visiškai nepastebėtas. Niekas
apie jį nežino, niekas apie tai nešneka. Tai įvykis, apie kurį, jei būtų įvykęs šiandien,
nebūtų jokių pėdsakų laikraščiuose ir žurnaluose, nes tai slėpinys, kuris įvyksta
visiškoje tyloje. Tikrai dideli dalykai praeina nepastebėti, o rami tyla pasirodo
esanti vaisingesnė, už nesuvaldomą skubotumą, kuriuo pasižymi mūsų pasaulio miestai
ir kuris jau anuomet buvo juntamas svarbiuose miestuose, kaip Jeruzalėje. Per tokį
skubotumą nebesugebame sustoti, pabūti ramūs, įsiklausyti į tylą, kurioje Dievas leidžia
išgirsti jo tykų balsą. Marija tą dieną, kai ją aplankė Angelas, buvo susikaupusi,
pasirengusi klausytis Dievo balso. Joje nėra kliūties, nėra skydo, nėra nieko kas
ją atskirtų nuo Dievo. Tai ir yra jos Nekaltojo Prasidėjimo reikšmė, t.y., kad jos
santykis su Dievu yra visiškai laisvas nuo bet kokio, kad ir mažiausio pakrikimo.
Nėra atskirtumo, nėra egoizmo šešėlio, o yra tobula darna: jos maža žmogaus širdis
tobulai susiderino su didele Dievo širdimi.
Atvykimas į Romos centrą, prie
Marijos paminklo, visų prima primena, kad Dievo balso negalime atpažinti triukšme
ir triūse; jo planų mums, mūsų asmeniniam ir socialiniam gyvenimui negalime pajusti
likdami paviršiuje, reikia nužengti į gilesnę pakopą, kur veikiančios jėgos yra ne
ekonominės ir politinės, o moralinės ir dvasinės. Marija kviečia nusileisti būtent
į ten ir susiderinti su Dievo veikimu.
Dar vienas ir dar svarbesnis yra Nekaltai
Pradėtosios pamokymas, jog pasaulio išlaisvinimas nėra žmogaus darbas, nėra mokslo,
technikos ar ideologijos rezultatas, o kyla iš malonės. Malonė reiškia tyriausią ir
gražiausią meilę, patį Dievą, kuris apsireiškė Šventojo rašto išganymo istorijoje
ir įvyko Jėzuje Kristuje. Marija yra malonės pilnoji, primenanti Dievo pirmumą mūsų
gyvenime ir pasaulio istorijoje, kad Dievo meilės galia yra galingesnė už blogį ir
gali užpildyti tuštumos ertmes, kurias egoizmas sukuria žmonių, šeimų, tautų ir pasaulio
istorijoje. Šios tuštumos ertmės gali tapti pragarais, kuriuose žmogaus gyvenimas
yra tarsi tempiamas žemyn, link nebūties, kur išnyksta prasmė ir šviesa. Marija sako
mums, jog kad ir kaip žemai pultų žmogus, niekad nebus per žemai Dievui, kuris nužengė
į pragarus. Kad ir kokia nuo tiesaus kelio nukrypusi būtų mūsų širdis, Dievas visuomet
„didesnis už mūsų širdį“ (1 Jn 3,20). Švelnus malonės dvelksmas gali išsklaidyti pačius
juodžiausius debesis, gali paversti gyvenimą gražiu ir prasmingu, net ir labiausiai
nužmoginančiomis aplinkybėmis.
Nekaltai Pradėtoji Marija pamoko dar ir trečio
dalyko. Ji mums liudija džiaugsmą, tikrąjį džiaugsmą, kuris sklinda iš širdies išvaduotos
iš nuodėmės. Nuodėmė neša neigiamą liūdesį, kuris verčia užsisklęsti savyje. Malonė
neša tikrąjį džiaugsmą, kuris nepriklauso nuo daiktų turėjimo, o yra įsišaknijęs intymume,
žmogaus asmens gilumoje ir kurio niekas negalima atimti. Todėl krikščionybė iš esmės
yra džiaugsminga žinia, nors kai kas mano, kad yra kliūtis džiaugsmui, nes mato joje
draudimų ir normų junginį. Tačiau krikščionybė iš tiesų yra skelbimas apie Malonės
pergalę prieš nuodėmę, gyvybės prieš mirtį. Marijos džiaugsmas yra sklidinas, nes
jos širdyje nėra nuodėmės pėdsako. Šis džiaugsmas sutampa su Jėzaus buvimu jos gyvenime.
Jėzus, pradėtas ir išnešiotas jos įsčiose, paskui pavestas jos motiniškai globai,
vaikas, po to paauglys ir subrendęs vyras, išleistas iš namų, lydėtas iš tolo ištikimai
iki kryžiaus ir prisikėlimo: Jėzus yra Marijos džiaugsmas ir Bažnyčios džiaugsmas.
Prašykime
Advento metu, -užbaigdamas sakė Šventasis Tėvas Benediktas XVI, - kad Nekaltai Pradėtoji
Marija mus išmokytų klausytis tyloje mums kalbančio Dievo balso, priimti Jo malonę,
kuri mus išvaduoja iš nuodėmės ir bet kokio egoizmo, kad galėtume šitaip patirti tikrąjį
džiaugsmą. Marija, Malonės pilnoji, melski už mus. (Vatikano radijas)